1965

Sveika, gyva, Dangute!

Linkiu tau didžiausios sėkmės tavo didžiuosiuose moksluose! Mokykis nuoširdžiai ir kantriai, kad nepadarytum niekam gėdos, o labiausiai pati sau.

Tu nieko nerašai, kaip ten sugyveni su tėvu, kur miegi, su kuo apsikloji, ką valgai ir t. t. Žinai, man irgi įdomu. (...)

* * *

Dangyte,

Štai ir aš dar porą žodžių parašysiu.

Man labai džiugu, kad tau klostosi gerai. Aš prašiau tėvo, t. y. Praniaus, kad nuvežtų mane pas tave, tačiau nesutinka. Kai užpyksiu, tai pati atvažiuosiu.

Na, o daugiau tai nebežinau nė ką rašyti. Dėdė Juozas vėl nebedirba, sėdi tėvams ant sprando, ir guli ant aukšto, nei buto neieško, nei darbo. Baba laksto ir dejuoja, kad atgal jie nevažiuoja. Pranius barasi ir pyksta, Juozui tinginys nenyksta. Tai matai, koks gyvenimas. Laurai vėl nesiseka aritmetika, renka dvejetus. Pas mus atvažiavo Kauno zoo­logijos sodas, tai šiandien žadame eiti pasižiūrėti. (...)

 

* * *

[Tekstas laiško šone vertikaliai, – A. M.]: Tiesa, „P.S“ laiške reiškia ne tai, ką tavo tėtis paisto, o „prašau susikaupimo“. Dėl to, kad pamiršti laiške ką nors parašyti, tai prašai susikaupimo dar.

 

* * *

Dangute,

Tu parašei laišką, aš gavau jį 16 dieną, o jau ant 17 d. reikalauji chalato. Aš gi ne stebukladarė. (...)

* * *

Dangute, tu truputį pakentėk, niekaip negaliu prisiruošti tau nieko atsiūsti. Gal kaip atvažiuosi ir nupirksime, ar ne? Aš tiesiog nebežinau, siūti daug negaliu, skauda, nepyk smarkiai. Rašyk laišką ar gavai raktus? Kaip sekasi? Ir iš viso ką nors parašyk. Pas mus viskas po senu.

Mama

Štai tau Eilėraštis.

Skambėk, skambėk, brangi Dangute.
Nes tave labai myliu nes tik
tau šis eilėraštukas bet neilgas

Eilėraštis Nuo Laurutės

Dangutei.

1966

Danguole,
dėkojame už laišką, tik pykstame, kad nepakėlei atsisveikinti. Labai džiugu, kad gerai parvažiavai. Daug dabar nerašysiu, sekmadienį rytą gal būt atvažiuosiu, tuo pačiu traukiniu, kur tu važiavai. Ateik pasitikti, būtinai. Gal dar suspėsi, parašyk ko atvežti. Atvešiu cepelinų privirusi, ir dar kai ko, gal atvežti stanikų?

Na, tai iki,

mama

* * *

Žinai, Danguole, kokie pliotkai išėjo dėl to laiško, kada man nieko nerašei apie tėvo mirtį. Atėjo Alytė ir atnešė tavo laišką, kur buvai parašiusi apie tėvo mirtį, o man nieko neparašei. Mes pasikalbėjome visi: Alė, tėvas ir aš kodėl tu man nieko nerašei, apsvarstėme kodėl. Po kiek laiko, antrąją Naujų metų dieną, ateina baba ir pradeda pasakoti, kad tu būk tai kam parašiusi laišką, lyg tai Jurgutei, lyg dar kam, (bobos tai šneka), kad: „mano mama buvo k... ir tebėra k... ir aš jai nerašysiu apie tėvo mirtį, nei ji mane rengia, nei ką, nei ji man reikalinga“... Aš susinervavau, bet pagalvojau ir tikiu, kad tu tokio laiško niekam nerašei ir nerašysi. Matai kokie yra žiaurūs žmonės... Jau pasirūpino... Tu pati žinai mano gyvenimą ir puikiai, manau, supranti. Danguole, o kartais mane neregistruotų pas tave, ką? Kaip tu galvoji? Sakai, kad labai sirgai. Turbūt vaikščiojai pusplikė. Kai gavai tėvo algą ir stipendiją, susidarė 98 rub., galėjai nusipirkti ką nors šiltesnio. Tėvas kur pasiskolino pinigus, jau baigia pragerti, duok ir duok, vis mažai ir mažai. Buvome pasidarę alaus. Naujus metus sutikome gerai, be škandalų.

* * *

mes gyvename gerai ir visi sveiki, tik žinai, su tuo pasirengimu rašyti, niekaip negali. Tai vieną dieną rengiesi, tai kitą, ir taip slenka dienos, liūdnesnės kasdieną, nes laiško prisirašyti neprisirengi.

 

* * *

Aš tau nupirkau šilkinę suknutę. Vyšniavą, su baltais burbulais. Turiu tau dvi kapronines bliuskutes, vieną amerikonišką, šviesiai ružavą su ružavomis barchatinėmis gėlytėmis, o kitą su lafsanu, tarybinę, baltą. Tau prie raudono sijonuko labai tiks, gal ir kitokį nupirksime. Tai matai. Tu nuimk mierą krūtinės, liemens ir strėnų ir atsiųsk, aš jau nebeturiu. Tik neveršk, laisvai. Turiu gražių fasoniukų pasiūti. (...) Kaip gyveni tu? Per daug su bernais neužsiimk, gali blogai baigtis. Tą gerai sau į galvą įsidėk. Būk rimtesnė. Batukus gali baltus pataisyti, jie gi visai geri, tik kulnus nunešk pataisyti.

* * *

Danguole, kodėl nieko nerašai? Kaip čia yra? Marytei tai turi laiko parašyti, o motinai – ne. Gerai!!! Kaip važiuosi namo, tai n e u ž m i r š k atvežti tuščius stiklainius ir visas savo nereikalingas išaugtines sukneles, persiūsiu vaikams.

 

1967

Manau, jog puti mums miglas į akis. Negi Aloyzas toks rimtas žmogus, staiga taip kvailai nuspręs. Visą laiką leido draugauti, staiga – ne. Tai nesąmonė ir aš nenoriu tikėti. Jeigu taip, aš pati parašysiu jam laišką į ministeriją ir mudu pasirukuosime. Tu nori būti viena todėl, kad nori pasitampyti su tuo šleivu –­ kreivu, ryžu – klišu, vėžio veidu. Jau užtenka to, kad tampaisi Elektrėnuose, ir juokiasi iš tavęs. Antanas su Roma labai nusistebėjo. Nejaugi, sako negali susirasti rimtesnių, fainesnių bachūrų. Neduok dieve! Sėdi, sako, su tais apšepusiais ruskigaliais ir maukia degtinę. Tikrai, Danguole, man gėda pasidarė dėl tavęs. Tave sulygina su tom smukusiom benikėm* [sunkiai įskaitomas žodis, – A. M.] kurių Antanas taip nekenčia. Turi fainą bachurą, kuris tave gerbia, saugo, tai ir džiaukis, neieškok kitų. Su juo tu niekur nepasidarysi gėdos. Išeisi velnių keliais su tais pasigailėjimo vertais ryžais ir kauksi kaip šuva. (...) Duktė tik 17 metų ir maino kavalierius kaip marškinius. Ir dar atvažiavusi čia tampysies su ta Ale, ir su tais šleivais – kreivais – ryžais – klyšais ruskigaliais ir gersi kartu su jais. Ir taip jau užtenka, suvažiuoja tie visi apšepėliai ruskigaliai – geria – mušasi, naktimis negalima miegoti, o Alė girta cypsi kaip pelė po šluota. Pilną gonką primeža.

1969

Tėvas išvažiavo gruodžio 23 d. Išbus iki sausio 17 d. Kaip smagu mums vienoms gyventi!!!

Niekas nenervuoja! Rojus! Parašyk laišką, karve tu. Ačiū už sveikinimą. Mama

 

1970

Tėvą tai be reikalo išgyrei, pasipūtė kaip rupūžė. Turbūt didesnės bjaurybės ir veidmainio niekur nerasi. Didžiausia mano svajonė, tai nusikratyti juo, parazitu. Jis kaip siurbelė čiulpia gyvenimo syvus. Ruošiasi ir jis kartu važiuoti, kaip, girdi, be manęs tarsitės dėl vestuvių. Žinoma, reikės sutikti, nes utelė, ar blusa visada važiuoja kartu su savo auka. Ir visi parazitai įsisiurbę į savo aukas. O dėl palto, tai žinoma, kad pasiūsiu, bet tada tau rekės atvažiuoti pačiai. Per šeštadienį – sekmadienį ir pasiūsiu. Nueisime pažiūrėti gėlių, pamatysi pati, gal nepatiks. Taigi rašyk, tik greičiau, jeigu nevažiuosi, tai rašyk ar atvežti gėlių. O gal paltą pirksi gatavą. Žodžiu, rašyk. Šiaip naujienų nėra, susipykau su Lione dėl Alės. Ir vis dėl tų durnavojimų. Suserga, kviečia greitąją, o paskui už pusvalandžio lekia į miestą. Turi špricą, motinai pati leidžia vaistus, o sau kviečia greitąją. Ir dėl ko?.. dėl mėnesinės...

 

1973

Pas mus viskas eina sena vaga. Vaikai mokosi, aš siūnu, tėvas geria. Koks buvo, tokiuo ir nusprogs. Karsto lenta tik pakeis. Vargstame ir tiek. Jokių šviesių dienų nesimato. Sveikata normali.

 

Iš Biržų pilies svečių knygos

 

2014

Labai patiko, pasmagino gimines.

 

* * *
Aš čia galėjau išprotėti!
Čia labai faina, viskas aš čia gyvenu,
Užrašykit šitą dvarą ant manęs

 

* * *

Šita pilis tiesiog nuostabi, ji mane veža, nenoriu grįžti į namus, aš jaučiuosi kaip namie!

 

* * *

Viskas gerai, tik gaila, pašaudyt iš ginklų nedavė.

 

* * *

Blogesnės ekskursijos, kuri skiepija nepilnavertiškumą ir parodo lietuvių bailumą, neesu matęs. Tikrai nerekomenduočiau rodyti vaikams kaip pavyzdį apie Lietuvą ir jos žmones O tą filmą apie pilies atidavimą švedams aplamai turėtumėt išimti ir padėti į archyvus.

 

Pavardės ir vietovardžiai pakeisti, kalba netaisyta.

Parengė Aurelija Maknytė

Pokalbį apie egodokumentiką su Aurelija Maknyte skaitykite 4 p.

Pavardės ir vietovardžiai pakeisti, kalba netaisyta.

Parengė Aurelija Maknytė

Pokalbį apie egodokumentiką su Aurelija Maknyte skaitykite 4 p.