Ar yra Lietuvoje žmonių, negirdėjusių apie „Femen“ grupę? Tą, kuri nuogas krūtis pavertė vėliava ir prekiniu ženklu? Spėju, nedaug. Dėl labai paprastos priežasties – prekinis ženklas išsiskiria ir patraukia. Ko nepasakysi apie turinį po ženklu. Politizuotos „Femen“ akcijos nekuria išskirtinės vertės turinių, analizuotinų dėl reikšmingumo. Atvirkščiai, atkartoja visiems žinomas ir subanalintas feministinės ideologijos tiesas, sukoncentruotas į aiškią ir maksimaliai glaustą žinią. Pririštą prie konkretaus įvykio ar aktualijos. Žinoma, idėjinis banalumas nereiškia, kad pati ideologija klaidinga. Klausti verta ne apie idėjų turinį, bet jų populiarinimo būdus, socialinio aktyvizmo taktikas. Gan spartus „Femen“ judėjimo išplitimas ir šuolis į tarptautinį lygį rodo, jog pasirinktos populiarinimo priemonės paklausios ir neabejotinai efektyvios. Kokios jos? Ir kas lemia jų efektyvumą?

Socialinio aktyvizmo pastangos grįstos meninių ir gyvenimiškų problemų sanpyna, politiniu aktyvumu, sociokultūrine kritika ir pan. „Kam tas žvilgsnis aukštyn? Žvelkime sau po kojomis. Pamirškime universalumo ir sakralumo pretenzijas, spręskime konkrečias, aktualias problemas“, – sako aktyvizmo atstovai. Iš uždarų dirbtuvių toks menas persikėlė į viešąsias kasdienybės erdves, virto atvira eksperimentine sistema, siekiančia itin heterogeniškomis priemonėmis veikti sociopolitinius procesus. Socialinis aktyvizmas bendrai ir „Femen“ aktyvizmas konkrečiai atliepia šią ne visada gilią, bet neabejotinai triukšmingą nūdienos meno tendenciją: generuoti priešpriešos ir konflikto turinius, skatinti kritinį santykį tiek su kasdiene aplinka, tiek ir bendresnio pobūdžio žinojimo ar galios sistemomis. Remiamasi prielaida, kad ne sutartis ar kompromisas, o būtent priešprieša ir oponavimas yra efektyviausia priemonė vienokioms ar kitokioms sociomentalinio lauko permainoms siekti. Kita vertus, deklaruojama: konfliktas nėra tikslas, o tik laikina taktinė priemonė. Strateginis siekis yra tam tikri pokyčiai, tam tikrų problemų sprendimas. Taigi, aktyvistų vizijoje santarvė ir sutartis kažkur toli toli šmėžuoja, bet prieš save žiūrovas mato tik konfliktą, provokaciją ir pan. O „Femen“ akcijų metu – dar ir nuogas krūtis. Toks tas aktyvizmas: konfliktas, iššūkis, trukdis, ne itin maloni ar patogi situacija. Bet yra ir minėtų pliusų.

Ilgai menininko siunčiama žinia sieta su įtarpinta erdve – vienokiu ar kitokiu meno kūriniu. Kreiptis į žiūrovą buvo įmanoma tik tarpininkaujant meno formai. Kūno ar performatyvaus meno įsigalėjimas pakeitė situaciją, kuri dabar nusakoma slinktimi nuo įtarpinto prie įkūnyto arba tiesiogiai atstovaujamo meno. Autorius nebesislepia už kūrinio – jis juo tampa. Kuo čia dėtas „Femen“ kūnas? Pastarojo naudojimas rodo, jog toks menas reikšminga dalimi tebesivadovauja įtarpinto meno logika, nors ir nauju lygiu: kūnas, kaip meninė priemonė, žiniai siųsti aiškiai skiriamas nuo individualaus autoriaus kūno. „Femen“ nuogumas nėra intymi individo atvertis, tai viršindividualaus ginklo ar priemonės demonstracija. Įmeninant „Femen“ kūnas yra nuasmeninamas, o nuasmeninant – įmeninamas. Nuoginimo judesys perkoduoja kūną gaubiančią erdvę ir paverčia menine scena tol, kol kūnas vėl nepasislėps ar nebus prievarta paslėptas „už uždangos“.

Kaip ankstesnės feministinio meno grupės, „Femen“ operuoja prievartos ir nelygybės vaizdiniais, tačiau daro tai ir subtiliau, ir agresyviau. „Femen“ nebekuria įtarpintų prievartos reprezentacijų, o režisuoja situaciją tokiu būdu, kad prievartos spektaklis vyktų čia ir dabar. Nepakanka vaidinti prievartos aukas, reikia jomis tapti provokuojant prievartą. Nūdienos žiūrovas geidžia realios prievartos? Puiku, jis jos gaus. Kartu su abejonėms vietos nepaliekančia žinia: viskuo kalta Sistema, tai jos uniformuotos rankos graibo beginklius mūsų kūnus! Tai protestinio ir intervencinio meno taktika: į realius procesus įsiterpti taip, kad būtų vizualiai atverta ir demaskuota ar bent suprobleminta tuos procesus valdanti logika. Siekiama išprovokuoti jėgos struktūrų reakciją, kurios pats faktas taptų nuosprendžiu sau ir taip atspindėtų sisteminės logikos ydingumą. „Femen“ įvykis ne šiaip programuoja konfliktą; siekiama kuo didesnės priešpriešos, nes būtent tokie veiksmai paverčiami institucinio smurto vizualizacija. Tam tikra prasme „Femen“ provokacijų logika nepriekaištinga: juo didesnis pasipriešinimas jų protestui, tuo labiau stiprinama protestu siunčiama žinia. „Femen“ kūnas surežisuotame spektaklyje verčiamas ne tik auka – pirmiausia jis yra demaskuojanti nuoroda į smurto šaltinį.

Feministinės ideologijos įsiterpimas į kritikuojamą sistemą vyko ir tebevyksta įvairiais lygiais bei formomis. Vienas akivaizdžiausių būdų – įvairių kontrkultūrų ir revoliucinių vaizdinių suprekinimas bei instrumentalizacija. Masinėje sąmonėje įsitvirtinę tradiciniai rezistencijos simboliai su nauja energija išnaudojami protestiniuose judėjimuose – idėjos įtaigesnės, kai jų užuomazgos snaudžia potencialių rėmėjų sąmonėje. „Femen“ aktyvizmas atspindi šią logiką – jų šūkiai ir keliama sumaištis nukreipta į patį primityviausią ir lengviausiai pasiekiamą masinės sąmonės lygį. Čia svarbi ne naujų idėjų sklaida, o apeliavimas į žiūrovų sąmonėje anksčiau įtvirtintas nuostatas. Tai galima vadinti pirmo lygio turiniu, kurio funkcija – pristatyti save ir be didesnių pastangų užmegzti kontaktą su potencialiu žiūrovu.

 

Bastieno Deceunincko nuotrauka iš Flickr

 

Suprantama, masines vizualines klišes įtraukiantys meniniai veiksmai nėra naujiena. Juos pradėjo neo­dada ir poparto meniniai judėjimai, tačiau jų atveju vizualinius stereotipus lydėjo kritinės refleksijos antstatas. „Femen“ judėjimas šiuo požiūriu taip pat bando atkartoti dvilypę siunčiamos žinios struktūrą, tik be kritinės pastangos. Viena vertus, nuo akcijos pradžios iki pabaigos jis apeliuoja į masinę sąmonę, pasitelkdamas lengvai atpažįstamus vaizdinius. Kita vertus, tikisi, kad šie vaizdiniai žiūrovo sąmonėje persigrupuos į naujos kokybės žinią. Tai jau antro lygmens turinys, kuris taip pat siejamas su stereotipinių reakcijų išnaudojimu, tačiau reikalauja iš žiūrovo kiek sąmoningesnio santykio. Šūkiai apie vienaip ar kitaip išnaudojamą moterį turi peraugti į išnaudojimą vizualizuojantį spektaklį, kuriame kolektyvinis išnaudotojas būtų priverstas pasirodyti ir taip save demaskuoti. Būtent akivaizdus, tarsi nereikalaujantis papildomų įrodymų išnaudotojo identifikavimas yra esminė „Femen“ žinia žiūrovui. Kokios dar reakcijos gali sulaukti scena su nuoga moterimi ir ją griebiančiais, „kone prievartaujančiais“ uniformuotais vyrais? Iš esmės „Femen“ spektaklis siekia atkartoti feministiniu archetipu tapusį pavergiamos moters vaizdinį, pretenduojantį atstovauti gėrio ir blogio dvikovai. Suprantama, žiūrovui nedviprasmiškai parodoma, kas yra didvyriškas (atleiskite, mielos feministės), tačiau skriaudžiamas gėris, o kas – brutalus, jį skriaudžiantis blogis. „Femen“ protestas nėra tik tradicinė dominuojančių tapatybių ir vaidmenų kritika. Tai ir gebėjimas suprekinti, galios energija pripildyti aukos vaidmenį. Būti auka nebereiškia būti silpnai. Būti auka reiškia valdyti kone neišsenkantį galios šaltinį. Trumpas #metoo žybtelėjimas medijose atspindėjo būtent tokių resursų iškilimą.

„Femen“ įvykio tikroviškumas grindžiamas kūno kaip meninės priemonės ir jį stebinčios mechaninės akies tandemu. Nesvarbu, kas įvyko, svarbu, kas nufotografuota ir nufilmuota, kas potencialiai virs pranešimu medijose. Todėl „Femen“ įvykio prielaida yra ne tiek fizinis kūnas, jo apnuoginimo skandalas, kitos aplinkybės, kiek jį išdidinanti ir dauginanti medijų akis. Iš esmės nėra „Femen“ kūno anapus tos akies nužymėtos perspektyvos. Trumpai tariant, komunikacinės technologijos tapo ne papildoma, bet esmine meninio veiksmo gyvavimo ir sklaidos sąlyga. Be fiksuojančių medijų ir galimybės fizinei tikrovei virsti pranešimu „Femen“ įvykis išnyktų vos užsimezgęs.

Save viešinantis ir tik medijų viešume tarpstantis „Femen“ kūnas – išgryninta bendresnių viešinimo tendencijų išraiška, sietina ne tiek su feminizmo radikalizacija, kiek bendru vizualumo suvešėjimu. Šiuolaikinė vizualinė kultūra orientuota į masinio žiūrovo poreikius / lūkesčius, vadinasi, vojeristinė tiesiogine ir perkeltine prasme. Ji nuolat steigia naujas viešas erdves ir inicijuoja jas aptarnaujančias biogalios funkcijas, transformuojančias kūno privatumą į visų apžvelgiamą sceną. „Femen“ kūno instrumentalizacija yra konkretus tokių procesų pavyzdys, atstovaujantis universaliam modeliui – viešinimui kaip galiai, paverčiančiai kūną savo procedūrų objektu ir deklaruojamų tikslų priemone.

Nuo seksualinės revoliucijos laikų Vakarų visuomenės tebegyvena represuojamo ir išsilaisvinimo siekiančio seksualumo pasaulyje. Galbūt šį pasaulį grindęs entuziazmas jau ne pats šviežiausias, o jo ženklai subanalinti ir suprekinti, tačiau išlaisvinimo retorika sąmoningu ir nesąmoningu lygiu tebekoreliuoja su „įkūnyto subjekto“ poreikiais ir jų kontekste privilegijuotu seksualumu. Feministinėse ideologijose šis ryšys gana ryškus, nors ir savitas. Būti seksualiai – tai beveik būti laisvai ar bent to siekti, nors nebūtinai sutapti su „vyriško žvilgsnio“ reikalavimais. Nūdienos pasaulyje ši koreliacija yra tokia savaime suprantama, kad net nepastebima, kitaip tariant, tapusi kone nesąmoninga individui priskiriamos laisvės dalimi. „Femen“ aktyvizmui ši koreliacija itin svarbi, nes būtent ji kūno apnuoginimą žiūrovui leidžia pusiau nesąmoningai konvertuoti į laisvės ir jos siūlomų malonumų viltį. Konkrečiau: „Femen“ drąsa apsinuoginti supinama su bet kurio kūno / įkūnyto subjekto išlaisvinimo pažadu. Šis supynimas veikia ne todėl, kad tai nauja ir unikali kūno viešinimo strategija. Jis veikia, nes,, nepaisant „Femen“ retorikos, yra nenaujas ir orientuotas į pusiau sąmoningas bei stereotipizuotas žiūrovo reakcijas. Kuo tokiame kontekste tapo kultūrines tradicijas ir seksualumo praktikas kodifikuojančios normos? Natūralių poreikių suvaržymais, įveikos reikalaujančiomis kliūtimis. Represyvi institucijų / normų galia ir per konfliktą ją įveikianti laisvė – tai kitas šio itin populiaraus, daug pavidalų turinčio mito vardas, žinoma, su feministine pakraipa. „Femen“ populiarumo paslaptis bent tam tikru mastu grindžiama sėkmingu tokių mitų / stereotipų naudojimu, reikšmingai stiprinančiu siunčiamos žinios įtaigumą.

Akivaizdu, „Femen“ kūno siūloma seksualizacija ir skandalizacija – dvi tos pačios monetos pusės, redukuojančios nuogumą į dėmesio traukos funkciją, skandalą stiprinančią dedamąją. Kita vertus, nevaržomas nuogumo viešinimas spinduliuoja svaiginantį laisvės pažadą, transgresyvią galią peržengti ribas ir normas. Abiem atvejais tai nėra tradicinis, naujus estetinius horizontus elitiniam žiūrovui atveriantis meninis veiksmas, bet masinio žiūrovo poreikius atliepianti ir jam įdiegtus stereotipus naudojanti aktyvizmo pastanga.

Ką pasakyčiau pabaigoje? Socialinis aktyvizmas bendrai ir „Femen“ judėjimas konkrečiai negali būti tapatinamas su rimtu iššūkiu sistemai. Protestinė kultūra yra įteisintas sisteminis institutas, tegul ir nuolat tikrinantis leistinumo ribas. Tai aštrokas, kartais egzotiškas pagardas, dažnai keliantis daug triukšmo, bet tik idealiu atveju inicijuojantis sistemos atnaujinimą. Sistema yra it G. Deleuze’o mašina – veikia tik strigdama ir dusdama. Tiksliau, veikia tik tada, kai kažkas jai kiša pagalius į ratus. Ar kitas vietas. Suprantama, tai nėra argumentas prieš „Femen“ aktyvizmą. Protestai, nesvarbu, kokių tikslų siektų, greta destruktyvios dedamosios turi neabejotinų privalumų. Gal ne visada reikia pritarti jų siekiams, bet pritarti pačiam protestui, protesto teisei – būtina.

Įteisintos protestinės kultūros kontekste „Femen“ judėjimas tapatintinas su kolaboracinio meno forma, tegul ir vadinančia save protestiniu aktyvizmu. Terminą kolaboracinis šiuo atveju reikia sieti ne su protesto idėjų atsisakymu, bet jų suinstitutinimu, įsisteminimu, vadinasi, neutralizavimu. Tai dar vienas įtakingą ideologiją reklamuojantis spektaklis, radęs kelią į gerbėjų širdis. Neabejotina, šiuo metu jis išsikvėpęs ar bent išsikvepia, tačiau taip pat neabejotina, kad bus rasta naujų, paveikesnių feministinių akcijų scenarijų. Ką gi, topless nurodė gerą kryptį.