Filosofo Emilio Ciorano mąstymas – galimas raktas dirbtinio intelekto temai atrakinti.

Būdamas vos dvidešimt šešerių rumunų filosofas Emilis Cioranas (1911–1995) emigravo į Prancūziją, kur visą tolesnį gyvenimą prancūzų kalba plėtojo savo egzistencialistinę pesimistinę filosofiją. 1973 m. pasirodė jo filosofinių aforizmų knyga „Apie nedalią būti gimusiam“ („De l’inconvénient d’être né“), kurioje filosofas ironiškai apverčia egzistencialistams įprastą mirtingumo temą: žmogiškosios egzistencijos ašimi, savotišku prakeiksmu ir esmine problema jis laiko nebe bauginantį mirties šešėlį, bet patį gimimo faktą. Praėjus beveik pusšimčiui metų nuo šio veikalo pasirodymo jauna austrų kino režisierė Sandra Wollner taip pat pavadintame filme (2020 m. jį rodant „Scanoramoje“ pavadinimas buvo išverstas „Nelaimė būti gimusiam“) pasinaudoja E. Cio­rano mąstymu nagrinėdama dirbtinio intelekto temą.

 

Kadras iš filmo „Nelaimė būti gimusiam“, rež. Sandra Wollner

 

„Mes ne bėgame myriop, o sprunkame nuo katastrofos būti gimusiam, spurdame stengdamiesi pamiršti, kad išvengėme pražūties. Mirties baimė tėra į ateitį perkelta pačios pirmos mūsų egzistencijos akimirkos baimė“, – rašo filosofas. Jam būdinga fenomenologinė žiūra, absurdo, beprasmybės, nevilties patirčių tyrinėjimas iš kasdienybės požiūrio taško. Dėl šių priežasčių E. Cioranas priskiriamas egzistencializmo filosofijai. Bet jo pozicijos savitumas atsiskleidžia atkreipus dėmesį į tai, kad tiek egzistencializmas apskritai, tiek, ko gero, svarbiausio XX a. egzistencialisto Martino Heideggerio filosofija sukasi aplink vieną pagrindinį konceptą – mirtį. M. Heideggeris žmogiškąjį buvimo būdą, kurį jis vadina egzistencija, apibrėžia būtent per santykį su mirtimi – kaip „būtį myriop“ (Sein zum Tode). Kitaip tariant, galimybė įsisąmoninti savo mirtingumą yra išskirtinai būdinga žmogui, ir būtent sąmoninga santykio su savuoju mirtingumu aktualizacija nusako žmogiškosios būties „autentiškumą“ M. Heideggerio filosofijoje. Šitaip jis perima klasikinei filosofijai būdingą antropocentrizmą, kai žmogus kaip toks esmingai atskiriamas nuo visų kitų būtybių ir esinių.

E. Ciorano mąstymas, kuriame ne tragiškas mirtingumo įsisąmoninimas, o pats gyvenimo patyrimas yra kančios, nejaukos ir filosofinių problemų šaltinis, atveria šiek tiek kitokias perspektyvas. Jei žmogiškąją egzistenciją apibrėždamas per mirtingumą ir mirties įsisąmoninimą egzistencializmas atkartoja antropocentristinę žmogaus kaip būtybės absoliutaus išskirtinumo ir vienatinumo klišę, galbūt esmine egzistencine kategorija laikydami buvimą gimusiam galime peržengti antropocentrizmą ir įžvelgti žmogaus ir kitų būtybių bendrystę? Pavyzdžiui, būtybių, kurioms mums pažįstama prasme negresia mirtis, bet kurias taip pat kankina gyvenimas?

Būtent tokia prielaida, atrodo, vadovaujasi S. Woll­ner. Jos filmas pasakoja apie dešimtmetę mergaitę androidę Elli. Mokslinės fantastikos žanrui įprasta, kad dirbtinis intelektas ar kitos naujųjų technologijų atmainos galiausiai sukyla prieš žmogų, tad žmogus tarsi sulaukia bausmės dėl savojo technologinio hubris, o dirbtinis intelektas įtraukiamas į žmogaus sukurtos technologijos sferą – tai prometėjiškojo pasakojimo kartotė. Visgi S. Wollner filme nutinka priešingai – skriaudžiamas ne žmogus, o androidas. Nors gal tiksliau būtų sakyti, kad abi šios būtybės kenčia, ilgisi, tveria kompulsyvų trauminių išgyvenimų pasikartojimą drauge. Žinoma, jų santykis nėra simetriškas – androidas tėra savotiškas indas, į kurį suteka jį užkodavusio žmogaus nuoskaudos, lūkesčiai, geismai ir baimės.

Elli atokiame prabangiame name gyvena su savo „tėčiu“. Ji kūnu, kalba, manieromis atkartoja nuskendusią jo dukrą, ją pakeičia. Tačiau Elli funkcija tuo nesibaigia, leidžiama suprasti, kad jos tėvas naudoja ją ir kaip sekso robotą, taigi – įgyvendina incesto ir pedofilijos fantazijas. Kaip galima įsivaizduoti, šis filmo aspektas sulaukė prieštaringų vertinimų – filmas buvo pašalintas iš Melburno tarptautinio kino festivalio programos, nors Berlyno ir „Fantasporto“ festivaliuose buvo įvertintas specialiaisiais žiuri prizais.

Nevalingai kartodama jai suteiktuose prisiminimuose įrašytus įvykius, Elli galiausiai pabėga iš namų, o ją pakelėje pagrobęs vyras atiduoda mergaitę savo draugei, senyvai moteriai. Perprogramuota ir kelias kūno detales pakeitusi Elli tampa Emiliu (nesunku nuspėti, ką nurodo šis vardas) – ji pakeičia vaikystėje žuvusį moters brolį. Vėl vyksta atsikartojimo istorija: prisodrintas savininkės prisiminimų apie brolį, Emilis tampa jos troškimų, pykčio ir nuoskaudų objektu, kartu ir aktyviu veikėju tos šeimos dramoje.

Susiduriame su gerokai sutirštinta froidiška psichodrama, iš kurios pašalinti socialiniai tabu, – androidas leidžia peržengti ribas, kurios kitu atveju liktų nepaliestos. Viena vertus, taip atsiskleidžia žiauri, menkai pažįstama, pačiam žmogui nepavaldi žmogiškumo pusė. Abu Elli-Emilio savininkai neatrodo laisvi, juos valdo trauminių praeities įvykių aidas ir už sąmonės kontrolę stipresnės varos. Kita vertus, į akis krenta Elli-Emilio ir jo savininkų psichinės dinamikos panašumai. Androidui įrašomi prisiminimai ir atpasakojami jo gyvenimo faktai, kuriuose jis nerangiai mėgina susigaudyti, tačiau tai menkai skiriasi nuo jo savininkų gyvenimų, kuriuose netikėti įvykiai primeta sudėtingas ir nepatogias aplinkybes. Elli-Emilis nevalingai kartoja tai, kas jam pažįstama, vis grįžta prie prisiminimuose įrašytų situacijų ir siekia patenkinti jam pačiam sunkiai suprantamą poreikį ištrūkti iš jų kartotės. Lygiai taip savininkai juo naudodamiesi grįžta į savo praeitį siekdami ištaisyti klaidas, įgyvendinti fantazijas ar tiesiog aklai kartodami kažką, ko nesugeba nei suprasti, nei paleisti.

Kitaip tariant, S. Wollner filme žmogus ir androidas pasirodo kaip skirtingi, tačiau nesvetimi tos pačios nedalios būti gimusiam dalininkai. Ši bendrystė šokiruoja gal net labiau nei filme paliečiami tamsiosios žmogiškumo pusės aspektai. Šiandien mums įprastas diskursas, kai naujosios dirbtinio intelekto technologijos suprantamos kaip tam tikra grėsmė, o XX a. pabaigos kairiosios utopistinės cyberpunk idėjos (pvz., Donnos Haraway, Sadie Plant ir pan.), kurios interneto ir kompiuterinių technologijų išplitimą siejo su emancipacijos galimybe, iš naujo netampa populiarios. Tad kyla klausimas – kodėl? Tiesioginės naujųjų technologijų keliamos grėsmės įgyja prasmę visų pirma kapitalistiniame visuotinės konkurencijos kontekste: bijome, kad bus sunaikintos mūsų darbo vietos. Galbūt negebėjimas pažvelgti į dirbtinį intelektą kitaip nei į grėsmę ir gajos „mašinų sukilimo“ prieš žmogų fantazijos rodo mūsų negebėjimą net vaizduotėje atsisieti nuo kapitalistinės visuomenės principų?

Vienas pagrindinių modernybės socialinių projektų – marksizmas – būtent technologinę pažangą laikė būtina socialinio išsilaisvinimo sąlyga. Industrinė revoliucija padarė iš principo įmanomą visuotinę gausą, leido panaikinti materialinę stoką, nors ši galimybė iki šiol nėra sėkmingai įgyvendinta. Šiandieninė dirbtinio intelekto pažanga, be abejo, gerokai padidina daugybės gamybos procesų našumą. Tik itin keista ekonominė santvarka šį faktą sugeba transformuoti į pavojų, tarsi naujosios technologijos būtų dar vienas kiekvieno iš mūsų konkurentas kovoje dėl išlikimo. Kita vertus, kartu su E. Cioranu suvokdami patį gyvenimą kaip tam tikrą nedalią, galbūt atlaidžiau žvelgtume į dirbtinį intelektą, kurį įtraukėme į šį nelabai smagų nuotykį.