Pavasarį Alytaus vyrų kalėjime, dalyvaudama Urtės Karalaitės inicijuotame projekte „Neišgirsti balsai“, vedžiau rašymo dirbtuves. Įkalinimo įstaigoje apsilankiau dešimt kartų ir išsivežiau dešimtkart daugiau, nei tikėjausi. Po kiekvieno užsiėmimo nuteistieji galėjo nuspręsti – pasilikti tekstus, pasidalinti tik su manimi ar leisti juos publikuoti ir viešai. Dauguma norėjo būti išgirsti.

Daviau užduotį parašyti keiksmų. Išrašyti visus žinomus, tada sukurti savų. Popierius turi galios įpareigoti. Daugumai tapo kuklu, keiksmažodžių sąrašai buvo menki. Kai kurie nuteistieji dalinosi, kad vykdyti užduotį buvo nemalonu. Regis, jie suvokia žodžio galią?

Žodis – ne žvirblis. Pasakai ir atgal neparskris. Mes, žmonės, pradėjom vartoti per daug žodžių. O kiek­vienas ištartas žodis juk energijos, vidinės, eikvojimas. Gal dėl to paplito tylos stovyklos? Ten žmonės tylėdami įsikrauna energijos. O įdomu, ar parašytas žodis taip pat naudoja vidinę energiją? Juk vis tiek tą žodį reikia sugalvoti, o galvojimas taip pat naudoja energiją. Šiuo metu man trūksta energijos, gal nuo per didelio galvojimo?

 

Autorės nuotrauka

 

Keiksmų sukūrė tokių, pavyzdžiui: laižyk plentą; susikišk koją į burną; kad tave grybelis; kad tave varna apkakotų; katino kiaušai. Mano mėgstamiausias – žmogus-rūkas. Žmogus-rūkas… Tik pagalvokite. Koks švelnus, bet gilus krimst. Nustebino prie vartojamų įrašytas „meningitas“. Oi tu, meningitas! Kalėjime klesti kūryba. Ypač gerai grupė atsiskleisdavo kalbinama – tučtuojau ką nors suimprovizuodavo. Mano darbas buvo padėti tiems žmonėms kalbėjimo kanalus sujungti su rašymo.

Užduotys, kuriomis duotas leidimas popieriuje nebūti geručiams, nuteistuosius stebino. Užtrukdavo, kol jie patikėdavo, kad galima. Vienam įstrigo užsiėmimų mintis – popierius atlaiko viską. Kviečiau popieriuje ne tik mylėti, bet ir pykti, galbūt muštis. Vis dėlto dauguma tekstų buvo šilti, ilgesingi.

Prisimenu, tokie orai buvo 1973–78 m. Tais metais balandžio 26 d. buvo taip karšta ir tvanku, kad mes po futbolo treniruotės visi kolektyviai išsimaudėme Nevėžyje. Buvo puiku!

Turiu ir turėjau daug draugų Latvijoje, todėl Jonines švęsti, jei leisdavo aplinkybės, važiuodavome su draugais tenai. 1986 metų Jonines sutikome Ruojoje, iš kur buvo kilę du kariuomenės tarnybos draugai. Iš tikrųjų nuostabiai sutikome. Ruoja – didelis bažnytkaimis netoli Jūros. Žmonės vieni kitus pažįsta, be to, vos ne visi giminaičiai, atvykėlių nedaug. Žmonės labai vaišingi ir linksmi. Šventėm beveik savaitę.

/ / /

Aš ilgiuosi išsimaudyti upėj, pamirkt vonioje, apkabint tėvą, kebabo, pralėkti dviračiu, susiburti su chebra, sekso, naminio maisto, brolio, vaikų, laisvės (galėjimo eiti, kur noriu, daryti, ką noriu), dvigulės lovos, padūkti su mažiais (vaikais), žaislų, apsikabinus pabūti (moteris), pavaikščioti po pievą basam.

Pamatyti savo vidinį pasaulį išorėje reikia drąsos. O popierius lyg dokumentas, nepaneigiamas faktas. Gali sudeginti, bet tu jau pamatei. Visiškai nenorėjau spausti jų sielų prie sienos, bet norėjau, kad vis girdėtų tą galimybę – patirti popieriuje. Dalį jausmų, įgeidžių, scenarijų.

Nuteistųjų sakiniai neapkrauti. Tai, ko moko reklamos kūrėjus, kaliniai jau moka. Daugumos tekstų rit­mas greitas, staccato. Tarsi parašius kiekvieną sakinį reikėtų pertraukos apsidairyti, ar saugu toliau tęsti.

Iškyla grupės „The Blaze“ kūrinys „Territory“. Met­ronomo dažnis, perkusija, boksas. Garsai smūgiuoja. Dauguma nuteistųjų galimai kažkuriuo gyvenimo momentu neteko savo teritorijos arba jos visai neturėjo. „Matau čia savo darbo vaikų namuose pratęsimą“, – sakė man jų užimtumo darbuotoja Daiva. Net kai jie neišrašė pykčio, jų sakinių ritmika smūgiavo.

Teritorijos jiems ir dabar ne per daugiausia. Vaikščiojau po kalėjimą. Kamerose po keturis, aštuonis, kartais dešimt. Tavo butas – tavo lovoje. Asmenybė lipa ant sienų – plakatais, kabančiais užtiesalais su tigrais, knygų lentynomis. Kaip augti? Kai kurie skaito, kai kurie kilnoja štangas, kai kurie rašo skundus. Kartais tai vienas asmuo. Kartėlio daug, bet dauguma nesėdi rankų sudėję. Atvirkščiai, rankos kalėjime labai įdarbintos. Galima drožti šaukštus, pinti pintines, mokytis šaltkalvio amato. Vienas nuteistasis daugybę metų rūpinasi koplyčia – didžiuodamasis aprodė visus savo vešinčius augalus. Sansevjera, liaudyje vadinama lydekos uodega, kaip tik skleidė žiedą.

Galiu suprasti, kodėl moteris traukia kaliniai. Kodėl kartais pareigūnės iškeičia darbą į santuokas su jais. Jautrios širdys, pridangstytos tvirtais skydais, daug laiko pažinčiai ir gyliui. Jiems buvo palyginti lengva vos pasiūlius lietis jautriomis temomis. Kalėjimas – lyg vaikystė? Be didžiulės suaugusiojo atsakomybės galva laisvesnė eiti prie esmės? Gera terpė gimti filosofams. Grupėje tokių buvo.

Laikas. Jis bėga, jis stovi, jis gydo. Įdomi mūsų lietuvių kalba. „Laikas“ turi ir kitą reikšmę. Laiko vaiką už rankų. Laiko – tveria. Patvėrė vagį už rankos. Sulaikė vagį. O žodis „tveria“ turi irgi kitą reikšmę. Sutvėrė Dievas pasaulį. Vadinasi, laikas – laiko – tveria – kuria.

Vienas nuteistasis vis dėlto rašė ir ilgesniais sakiniais. Jo tekstų pagrindas buvo samprotavimai. Kiek pavyko sužinoti, jis – vienas iš nedaugelio, pripažįstančių kaltę. Nežinau, ar susiję su sakinių ilgiu. Greičiausiai ne. Jis dalinosi, kad medituoja, praktikuoja jogą, daug skaito. Jo lova apsupta keliais aukštais knygų lentynų, kaba įvairių konfesijų lyderių plakatai. Jėzus didžiausias. Paskutinę dieną iš jo dovanų gavau Hesės „Sidhartą“. Šio nuteistojo užsispyrimas keistis teikė vilties, kad tai įmanoma.

 

Autorės nuotrauka

 

Ir štai eilinis momentas, kai galiu sau pasakyti, kad vidinis darbas su savimi atsiperka. Jaučiuosi puikiai. Taip, tai nėra vienintelis laikas, kada galiu taip sakyti, nes ir praeityje būta tų džiaugsmo, pasitenkinimo kupinų dienų, bet štai dabartinis laikotarpis ypatingas. Nors, jeigu atvirai, ypatingu laikotarpiu ir praeitį vadinti galiu. Visas gyvenimas yra ypatingas. Nagi. Manau, sutariantieji su savimi pačiais visiškai man pritartų dėl to. O štai tas sutarimas su savimi, tas darnos vidinis jausmas ir yra tai, kas leidžia puikiai jaustis, leidžia tinkamai interpretuoti įvykius, teikia impulsą veikti, gausiai kurti norus, duoda energingumą bei įdomumą ir malonumą gyventi. Siekim savo. Aukim. Realizuokim save.

Aš vis dėlto kažkodėl dažniau švelniai šypsodavausi, koks žavingai naivus mūsų noras tapti kuo nors nauju. Buvo lengva neteisti nė vieno, nes žinojau, kaip sunku keistis pačiai. Įsivaizdavau tuos, kas bandė mesti gerti vyną. Sportuoti nuo sausio. Nebevartoti „ta prasme“. Kodėl turėtų būti lengviau, pavyzdžiui, mesti vogti? O gal jums lengva minti naujus neuronų takus? Taip ir maniau.
Iš pradžių atkeliavau su daug baimių, bet atradau daug paprastų, šiltų žmonių su kartais paaugliška elgsena, užsiimančių teritoriją triukšmu, bajeriais. Jų paprastumas ir tiesumas man kėlė ilgesį – noriu ir aš taip be cenzoriaus. Tiesa, iš maždaug 800 kalinčių Alytaus kalėjime aš sutikau gal apie 40, kai kuriuos tik po kartą, nors branduolys lankėsi nuosekliai. Net jeigu nieko nerašė. Vienas nuteistasis pirmą kartą rašyti pradėjo priešpaskutinį užsiėmimą.

Paskutinę dieną darbuotojai man padovanojo turą po visą kalėjimą. Aplankėme ir tas kameras, iš kurių kaliniai neišleidžiami, maistą gauna tiesiai ten. Prie kai kurių pažymėta – GG. Gyvagalviai – kalės iki gyvos galvos. Leido pažiūrėti pro langelius. Buvo nejauku. Prie kai kurių langelių užrašas „linkęs užpulti“. Tai ir buvo tie žmonės, kuriuos įsivaizdavau sutiksianti, kai prisijungiau prie projekto. Turbūt todėl didžioji staigmena buvo sutikti ir tokių, kurie pagal tipažą priminė kas dantų gydytoją, kas darbų mokytoją, kas sąmoningumo trenerį. Kirto suvokimas, kad kiekvienas galime ten atsidurti.

Ko jiems iš mūsų nereikia – dar vieno teismo. Jie jau atlieka bausmę. Ėjau dirbti kupina atvirumo ir su dideliu pasitikėjimu jų gabumais. Pavyzdžiui, pastebėjau – kai nedarai dramos dėl poezijos, ši gimsta lengvai. Jau pirmą susitikimą daviau užduotį parašyti eilėraštį. Tai ėmė ir prirašė.

Dabar

Lauke šviečia saulė dabar
O aš sėdžiu ir rašau
Ko maldomis Visagalio prašau
Ir visko aš noriu Dabar!

Tavo Dievas

Tavo Dievas gyvena daiktuos
Nuo šlepečių tavų lig bažnyčios
Mano Dievas gyvena laukuos
Gėlėmis pasivertęs ten žydi...

Mano širdis

Mano širdis stuksena
visąlaik kaip pašėlus
dėl nežinia ko
mano širdis maža
bet stipri
atlaiko viską
nebuvo to
ko neatlaikytų

Dauguma darbuotojų buvo smagūs, daug pokštavo. Vienas pareigūnas, kurį sutikau sunkiausių kalinių skyriuje, dirba šioje įstaigoje apie trisdešimt metų. Koks šiltas žmogus! Sakau: turbūt niekas apie žmogaus prigimtį jūsų nebenustebins? Sako: niekas. O mane nustebino, kad šiame vyrų kalėjime dirba daug moterų. Sunkiuosiuose skyriuose grindys koridoriuose grotinės, tai yra pareigūnai iš vieno aukšto mato, kas vyksta kitame. Kalėjime pradėjus dirbti daugiau moterų, per vidurį grotų buvo paklotos lentos – juk pareigūnės kartais segi sijonus.

Paskutinį mūsų susitikimą kviečiau sukurti pavadinimų galimoms jų biografijoms. „Jautrus ir storžievis“. „Rafinuotas neklaužada“. „Nusidėjėlis su kilniom taisyklėm“. „Draugiškas fanatikas“. „Gyvenimo įrodymas“. „Visatos vaikas“. „Pasitikėjimo įkandin“. „Kaip aš nugalėjau savo Demonus“. „Kas verkė, kai aš sėdau“. „Nelaimingasis bernelis, tapęs princu“. „Stiprybė už grotų“. „Puodelio dugnas“. „Ilga jaunystė“. „Aš Vyras, bet pusė Moters“.

Žmonės man sakė – jie tave įsimylės, rašys laiškus. Niekas nenumatė, kad juos visus truputį įsimylėsiu aš. Tik beširdžiai gali nesutirpti nuo rašančių žmonių.