Rugsėjo 25 d. Italijos parlamento rinkimus laimėjo iki šiol šalies istorijoje radikaliausia politinė jėga – Giorgios Meloni vadovaujama kraštutinės dešinės partija „Italijos broliai“ („Fratelli d’Italia“). Jau gerą dešimt­metį italai masiškai balsuoja už prisistatančiuosius naujove ir alternatyva sistemai: 2013 m. ketvirtadalis elektorato balsavo už „Penkių žvaigždučių judėjimą“, kurio lyderis komikas ir tinklaraštininkas Beppe Grillo pagarsėjo rėksmingomis protesto akcijomis „Vaffa“ („Eikit na***“); 2018 m. rinkimuose sužibėjo atsinaujinusios „Lygos“ sekretorius Matteo Salvini, politinį kapitalą susikrovęs rasistiniais pareiškimais. G. Meloni, anuomet surinkusi vos 4 proc. balsų, šiuose rinkimuose šoktelėjo iki 26,5 proc. visiems primindama, kad europietiškasis populizmas – itin gyvas.

„Italijos brolius“ neabejotinai apdovanojo jų opozicinė laikysena ir atvira kritika Mario Draghi’o vyriausybei. Taip pat netikėtą paslaugą padarė pagrindinis rinkimų oponentas – Enrico Lettos vadovaujama centro kairiųjų Demokratų partija: užuot susitelkusi į politinę programą, ji pasirinko eskaluoti fašizmo sugrįžimo grėsmę (galbūt tokią strategiją pasufleravo ir simboliška data: žygio į Romą šimtmetis) visų dėmesį nukreipdama išimtinai į G. Meloni asmenybę. Pati rinkiminė kampanija virto daugiau ar mažiau rimtais debatais apie 50 juodų „Italijos brolių“ atspalvių, profašistinę politikės istoriją ir aplinką, tačiau pasiekė priešingą, nei tikėtasi, efektą. Demokratų strategija rėmėsi prielaida, kad Italija – iš antifašizmo ir rezistencijos gimusi respublika – sureaguos į raginimą neperleisti šalies vairo fašizmo nostalgikams, naiviai pamiršdama, jog daugelis ne tik nesidomi istorija, bet ir nebetiki rinkimų ritualu.

Kairiųjų rinkėjus, ir taip menkai atstovaujamus, šįkart klaidino vidinės centro kairiųjų koalicijos prieštaros. Po nevykusių derybų su „Penkių žvaigždučių judėjimu“ demokratai galop susijungė su žaliaisiais ir „Sinistra Italiana“, tai galėjo tapti visai neblogu sprendimu, jei ne vienas esminis „bet“: M. Draghi’o vyriausybėje aktyviai rėmę Ukrainą ir pasisakę už gink­lų tiekimą demokratai turėjo tartis su užkietėjusiais pacifistais, išsakančiais aiškią antiimperialistinę bei antiNATO (t. y. antiamerikietišką) poziciją ir raginančiais kuo skubiau pradėti taikos derybas. Kaip suderinti šias dvi iš pažiūros nesuderinamas laikysenas? Ir už ką šiuo atveju balsavo kairiųjų rinkėjai?

 

Tomos Gudelytės nuotrauka

 

Dešiniųjų koalicijoje irgi iškilo analogiška dilema: per rinkimų kampaniją M. Salvini atkakliai reikalavo atšaukti, jo teigimu, Italijos verslą ir vartotojus žudančias sankcijas Rusijai, o G. Meloni patvirtino šalies įsipareigojimus Atlanto aljansui bei paramą Ukrainai, nors po Krymo aneksijos pati kritikavo bet kokias sankcijas Kremliui ir tebepalaiko glaudžius ryšius su jo remiamais Pasaulinio šeimų kongreso fundamentalistais.

Akivaizdu, kad Ukrainos likimas nebuvo lemiamasis veiksnys renkantis, už ką balsuoti. Italijos kairė, kaip ir daugelis kitų kairiųjų jėgų Europoje, išgyvena stiprią tapatybės ir vertybinę krizę: pakibusi tarp socialinio teisingumo ir neoliberalizmo kredo kairė sunkiai komunikuoja visuomenei savo programines idėjas. O konservatyvus dešiniojo fronto identitetas dar ir koks nedviprasmis. „Esu Giorgia, esu italė, esu motina, esu krikščionė“, – nuo scenos aršiai kartojo „Italijos brolių“ lyderė, pristatinėdama savo programą. Tad pirmiausiai nacionaliniai šalies interesai (suverenumas sekant Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžiu), gimstamumo skatinimas (numatantis ir aborto apribojimus, pati G. Meloni mėgsta akcentuoti „moterų teisę nesirinkti aborto“, tarsi dabar nėštumą italės nutrauktų ne laisva valia), Europos islamizacijos stabdymas (juk visi mes krikščionys, po galais), na, ir tradiciškai skurstančiųjų demonizavimas. Dar pridėkite kovą su LGBTQ+ lobistais ir gausite išsamų uždaros ir retrogradiškos visuomenės modelį, neturintį nieko bendra su moterų teisėmis, kurioms tariamai atstovautų pirmoji šalies istorijoje vyriausybės vadovė. Ne visos moterys yra feministės ir ne visos rodo solidarumą su kitomis moterimis. Visišką G. Meloni empatijos stygių prieš rinkimus parodė nepagarbus poelgis socialiniuose tinkluose: eilinį kartą gąsdindama nelegalios migracijos siaubais politikė įkėlė vaizdo įrašą, kuriame matyti gatvėje juodaodžio prievartaujama ukrainietė pabėgėlė. Štai, žiūrėkit. Pažemintos ir išniekintos moters skausmas tapo dar viena pramoga spektaklio tipo politikos vartotojams.

Nors „Italijos brolių“ lyderė tvirtina neliesianti civilinių teisių, įskaitant ir civilinę tos pačios lyties asmenų santuoką, jos pažadą laužo partijos bendražygiai. Kažkam šypseną, o LGBTQ+ bendruomenei ir ją palaikantiems nerimą sukėlė už kultūrą atsakingo „Italijos brolių“ parlamentaro Federico Mollicone’s siūlymas uždrausti vaikišką animacinį serialą „Kiaulytė Pepa“, mat viename iš epizodų pasirodo baltųjų lokių šeima su dviem mamomis. „Tai yra atviras gender ideologijos brukimas mūsų vaikams, mes to netoleruosime“, – pareiškė F. Mollicone. Italijos antigenderistai dar kartą patvirtina diskriminacines radikaliosios dešinės nuostatas, nors ir dangstomas skambiais „tradicinių vertybių“ bei „natūralios šeimos“ šūkiais. G. Meloni taip pat patikslino esanti prieš galimybę vienišiems asmenims įsivaikinti, nes „vaikas privalo turėti ir tėtį, ir mamą“. Tebūnie našlaičių namai, kur vaikai neturi nė vieno.

Kitas didysis šių Italijos rinkimų pralaimėtojas yra klimatas. 2022-ųjų vasara šaliai buvo katastrofiškai karšta ir sausringa, nuskilęs Marmolados ledynas nusinešė 10 žmonių gyvybes, potvyniai Markės regione, didžiuliai gaisrai, perkaitusi, mūsų akyse merdinti Viduržemio jūra. Tačiau aplinkosaugos klausimai rinkimų programose tebuvo pabarstukai jaunesnio amžiaus elektoratui pritraukti. Italijos „Greenpeace“ stebėtojų surinktais duomenimis, klimato krizės tema nuskambėjo vos 0,5 proc. visų politinių pasisakymų, socialiniuose tinkluose – 0,2 procento. Aplinkosaugos tema tokia nepopuliari, atbaido rinkėjus? Anot italų rašytojo ir klimato aktyvisto Fabio Deotti, šiuos rinkimus laimėjo aplinkosaugai abejingiausia ir fosiliškiausia politinė jėga: „Italijos brolių“ programoje apie klimatą kalbama tik probėgšmais, tiksliau, siūloma grįžti prie naftos gręžinių Adrijos jūroje, t. y. prie iškastinio suverenumo, ir persvarstyti branduolinės energijos idėją, artimą ir M. Salvini partijai. Jokių užuominų į ES klimato politikos tikslus iki 2030-ųjų.

Rusijos sukelto karo realybė sudavė stiprų smūgį ES dekarbonizacijos planams, o jo pasekmės aplinkai dar sunkiai įsivaizduojamos. Energetikos krizė stumia klimato krizę į antrą planą ir paverčia marginalija svarbesnių galvosūkių fone, bet kiek ilgai dar atidėliosime klausimą, artimoje ateityje darysiantį įtaką absoliučiai visam mūsų gyvenimui? Likus dviem dienoms iki rinkimų, Italijos miestų aikštes užtvindė dėl globalaus klimato streikuojantieji, darkart reikalaudami socialinio ir klimato teisingumo mūsų kartai ir ateisiančioms po mūsų. „Fridays For Future“ ir kiti judėjimai prašo ne tik sparčiau pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, bet ir permąstyti patį ekonomikos modelį su mūsų perteklinio vartojimo beprasmybe. Galbūt šiose aikštėse užgimsta nauja ekologinio pilietiškumo samprata, tvaresnė ir pagarbesnė įvairovei už efemeriškas radikalų tapatybes. Tereikia į ją įsiklausyti.

Toma Gudelytė – vertėja, publicistė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Gyvena Italijoje.