Tai, kaip Europos Sąjunga sprendžia migrantų klausimą, yra „nusikaltimas. Europa atsakinga už tikrų tikriausią genocidą“, – teigia Palermo miesto meras Leoluca Orlando, juristas ir buvęs europarlamentaras. „Mano kaltinimas yra teisinio pobūdžio. Aš nekalbu apie skirstymą, kurio asmeniškai nepripažįstu, tarp ekonominių migrantų ir prieglobsčio prašytojų. Kalbu apie tai, kad Europa, remdamasi savo pačios nustatyta teisine sistema, pripažįsta sirams teisę į prieglobstį, tačiau nesudaro sąlygų pabėgėliams pasiekti Europos, stumia juos į „mirties prekeivių“ rankas, užuot suteikusi galimybę saugiai nusileisti verslo klase Londone, Berlyne ar Amsterdame.“¹

Meras L. Orlando pareiškė ketinąs paduoti Europos Sąjungą į teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo. „Egzistuoja iškrypęs kriminalinis ryšys tarp genocido ir verslo. Šiandien Europa bunda iš savo nusikalstamo sapno ir pagaliau pradeda kreipti dėmesį į tai, kas vyksta, – tikrų tikriausias nekaltų žmonių naikinimas. Tai organizuotą nusikalstamumą maitinančios kriminalinės europietiškos sistemos vaisius. Šiandien į šį verslą įsitraukė rusai ir ukrainiečiai su jachtomis ir burlaiviais... ir verslas klesti. Europos Sąjunga pamiršta, kad finansuodama diktatorius vakar Turkijoje, o šiandien Libijoje, tik skatina kriminalinį verslą.“ Tūžmingą kalbą spaudos konferencijoje meras užbaigė: „Vieną dieną dėl šio genocido mes, europiečiai, jausime didžiulę gėdą.“

Kas nors tokiais L. Orlando pareiškimais galbūt pasipiktins, bet Palermo meras iš esmės nepasakė nieko nauja. Faktas, kad Viduržemio jūra pamažu virsta kapinynu. Ne vienerius metus kasdien Europos krantų link išplaukia didesni ar mažesni laivai, savadarbės pirogos, pripučiamos guminės valtys, žvejų laiveliai. Laimingesni pasiekia artimiausią Europos iškyšulį ar salą, apie kitų likimą niekada nesužinosime. 2013-ųjų spalio 3 d. Viduržemio jūroje įvyko pagal aukų skaičių viena didžiausių nelaimių: netoli Lampedūzos salos 20 m ilgio žvejybinis laivas užsiliepsnojo ir nusitempė į dugną 368 migrantus, daugiausia pabėgėlius iš Eritrėjos, buvusios Italijos kolonijos Afrikoje. Buvo išgelbėti 155 žmonės, tarp jų 41 vaikas (tik vienas lydimas šeimos). Televizijos ekranai ilgai mirgėjo nuo gėlių vainikų, mėtomų į jūrą, baltuojančių vaikų karstų ir plyšaujančių politikų. Tuometis premjeras Enrico Letta spalio 3-iąją paskelbė valstybinio gedulo diena (vėliau tapusia Imigracijos aukų atminimo diena) ir iškilmingai pareiškė: visi žuvusieji buvo Italijos Respublikos piliečiai.

Praėjus vos kelioms dienoms, spalio 11 d., prie Italijos krantų nuskendo 268 karo pabėgėliai sirai, tarp jų buvo 60 vaikų. Prieš įvykstant tragedijai valties, kurią Libijos pakrančių sargyba naktį apšaudė ir taip prakiurdė jos denį, keleiviai net triskart susisiekė su Italijos pakrančių tarnyba, o ši ilgai delsusi galiausiai patarė kreiptis į Maltą. Malta sureagavo taip pat kaip italai. Abi šalys suskubo į nelaimės vietą jau gerokai po įvykio. Netrukus buvo surengtas dar vienas iškilmingai gedulingas minėjimas, o Italijos Respublikos prezidentas Giorgio Napoletano padėkojo ginkluotosioms pajėgoms už rodomą „drąsą“ per operacijas Viduržemio jūroje. Pasiūlymas atidaryti saugius humanitarinius koridorius nenuskambėjo.

Visa ši pompastika – iškreipta Europos saviapgaulės forma, bandymas nuslėpti kruvinas rankas ir nusimesti bet kokią atsakomybę. Migrantų aukų skaičius Viduržemio jūroje sparčiai padidėjo 2009 m. ES sugriežtinus atstūmimo politiką bei pakrančių kontrolę ir ėmus sistemingai mažinti teisėtus įvažiavimo kanalus. Šiandien Viduržemio jūroje kas mėnesį vidutiniškai žūsta 250 žmonių, po 8 kasdien. Libiją nuo Italijos skiriančioje jūros atkarpoje, kurią priversti rinktis 80 % migrantų, mirtingumas išaugo net keturis kartus. Šia prasme E. Lettos pasisakymas yra emb­lemiškas: Europos piliečiu migrantas gali tapti tik miręs. Likusiems teks gerokai pakovoti už būvį, įveikti tūkstančius kilometrų (prieš pasiekdami Libiją šie žmonės įveikia Sacharos dykumą ir dažnai ne vieneriems metams įstringa pusiaukelėje, ties kontroliuojamais pasienio ruožais arba getuose), paviešėti Libijos kalėjimuose (juose buvusieji kalba apie konclagerius, kankinimus, prievartavimus), o tada mėginti laimę atviroje jūroje kartais itin atšiauriomis oro sąlygomis su ribotomis vandens ir kuro atsargomis.

Migrantų kelyje patiriami vargai šiandien nėra paslaptis, apie tai vis dažniau kalbama, parašyta išties puikių knygų (paminėsiu tik lietuviškai pasirodžiusį Stefano Liberti reportažą „Į pietus nuo Lampedūzos“ apie vadinamųjų nevilties kelionių realybę), sukurta dokumentinių filmų, pavyzdžiui, Lietuvoje rodytas Gianfranco Rosi’o „Fuocoammare“ („Liepsnojanti jūra“, 2016). Regis, tai turėtų informuoti visuomenę, išjudinti europiečius ir institucinę ES nejautrą. Tačiau... Mes ir toliau sėkmingai leidžiame migrantams mirti jūroje. Paskui nubraukiame ašarą per atminimo dieną ir sąžinė rami. Toliau vadiname migrantus nelegalais nesusimąstydami apie šios sąvokos absurdiškumą. Ką reiškia nelegalas? Kaip vaikas gali būti nelegalus? „Nelegali migracija“ yra išsigimėliškas institucinių biurokratų žargonizmas, neturintis absoliučiai nieko bendra su tikrove. Tai nusikaltėliška sąvoka, įteisinanti Viduržemio jūroje vykstančias žudynes ‒­ šiuo požiūriu Palermo meras teisus.

Luigi di Maio, vienas italų dešiniųjų populistų judėjimo „Cinque stelle“ („Penkios žvaigždutės“) lyderių, neseniai nuskambėjus kontroversijai dėl nevyriausybinių organizacijų, gelbstinčių jūroje migrantus ir neva susimokiusių su prekeiviais žmonėmis, pareiškė, kad atėjęs į valdžią uždarys visus Italijos uostus šiems „migrantų taksi“. Reikia būti išties lakios vaizduotės arba žiauriu ciniku, kad prilygintum taksi – patogumo ir komforto priemonę, saugiai pergabenančią klientą iš taško A į tašką B – žmonių gyvybes gelbstintiems laivams. Tačiau „migrantų invazija“ ‒ šiandienos dešiniųjų kovos arkliukas, būtent šia kryptimi seka ir Europos funkcionieriai: būtina visomis įmanomomis priemonėmis stabdyti Europą puolančias barbarų ordas, mes nepajėgūs suteikti prieglobsčio, nes patys neturime darbo, visi neišsiteksime ir t. t. O dar toji nelemta nutautėjimo baimė. Sumusulmonėsime ar, neduokdie, suneg­rėsime. Dažniausiai nežinodami, kaip motyvuoti rasinę neapykantą, žmonės griebiasi religijos šiaudo: mes juk katalikai, tikėjimas ‒ neatskiriama mūsų identiteto dalis, pamatas (vadovaujantis šia logika ateistai ar agnostikai identiteto turėti negali).

Sau priskirdami viršenybės poziciją pamirštame, jog suradikalėjimas ir religinis fanatizmas būdingi ir mūsų „grynakraujei“ visuomenei. Štai kaimyninėje Lenkijoje spalio 7 d. milijonas tikinčiųjų, apsiginklavę rožančiais ir išsirikiavę į 3500 km ilgio žmonių grandinę, meldėsi už Europos „išgelbėjimą“ nuo sekuliarizacijos ir islamo plitimo. Įdomu, kad besimeldžiantieji būrėsi pasienio ruožuose, netgi išplaukė valtelėmis ir kajakais į Lenkiją nuo Baltarusijos skiriančią Bugo upę. Rozaniec do granic – pasienio rožinis ‒ taip buvo pavadinta ši kraupoka iniciatyva, kurią tiesiogiai transliavo „Marijos radijas“. Nors lenkų episkopatas paneigė, kad bendra malda nukreipta prieš migrantų srautus, tačiau žiniasklaidos kalbintieji pasisakė kitaip: šia malda skelbiamas karas „Blogiui“, grasinančiam krikščioniškoms Senojo žemyno vertybėms. Europa privalo stabdyti migrantus, ant­raip jai gresia Sodoma ir Gomora. Neatsitiktinai parinkta ir Rozaniec do granic iniciatyvos data: 1571 m. spalio 7 d. Šventoji lyga Lepanto mūšyje dėl Kipro sutriuškino Osmanų imperijos laivyną ir sustabdė musulmonų veržimąsi į Vakarus. Po šio mūšio popiežius Pijus V paskelbė Šventojo rožinio šventę, kurios tradicija, kaip matome, sėkmingai tęsiama ir šiandien.

Lenkija ‒ viena iš nedaugelio ES narių (drauge su Vengrija ir Čekija), nepatvirtinusių 2015 m. kvotų dėl pabėgėlių perskirstymo plano ir nepriėmusi nė vieno pabėgėlio iš Artimųjų Rytų.

Regis, į šį klubą šiemet įsitrauks ir Austrija, išsirinkusi naują premjerą Sebastianą Kurzą, kuris pažadėjo kitąmet į šalį neįsileisti nė vieno migranto ar pabėgėlio, net jei tai pažeidžia 1951-ųjų Hagos konvenciją bei pačios ES nuo­status.

Dar pamatysime, kokių atsakomųjų veiksmų ES imsis maištininkėms sudrausminti. Veikiausiai ‒ jokių. ES jau senokai pasirinko gynybinę poziciją ir baigia apsistatyti sienomis – tiek vidinėmis (Kalė, Ventimilijos, Brenero ir Balkanų pavyzdžiai), tiek išorinėmis. Vyksta nenutrūkstamas, tariamai invazijai atremti būtinas Europos sienų eksternalizavimas. Vis labiau į dešinę linkstanti Europa jau seniai pasirašinėja migrantų srautus „reguliuojančias“ sutartis: pirma José Luiso Rodríguezo Zapatero Ispanija su Maroku, vėliau Angela Merkel su pagarba demokratijai ir žmogaus teisėms garsėjančiu Recepu Tayyipu Erdoğanu, šiandien Italija su itin nestabilia į ilgamečius genčių ir kriminalinių grupuočių vaidus įsivėlusia Libija. Nepamirškime ir neseniai nuversto diktatoriaus Muammaro al Gaddafi’o, kuriam Silvio Berlusconi bučiavo ranką ir į kurio sąskaitą Italija pervedė milijonus. Kažkas čia ne taip. Kaip paaiškinti stiprėjantį demokratiškos Europos bendradarbiavimą ir vis didesnę paramą korumpuotiems ir represyviems režimams?

Šią tendenciją puikiai knygoje apibendrino S. Liberti: „Ilgainiui Europos sienos plėtėsi ir prie jų jungėsi nematomos išorinės sienos. Šioji tvirtovė pasidengė keliais sluoksniais tarsi svogūnas: branduolys, kurį sudaro Šengeno šalys ir kurio viduje galima laisvai judėti; toliau – kandidatės į Šengeno zoną, stebimos Sąjungos šalys narės, kurių Briuselis dar neįsileido į privilegijuotą laisvo judėjimo klubą. O už jų driekiasi priešpasienio valstybės: Ukraina, Marokas, Libija ir Turkija. Šioms šalims Briuselis, taikydamas skirtingas politines priemones, žada paramą ir finansavimą. Su jomis pasirašo įvairias sutartis, mainais reikalaudamas atlikti už jį pačias nemaloniausias užduotis: stabdyti srautus ir atstumti migrantus visomis įmanomomis priemonėmis. Viešai neskelbiamas šių susitarimų tikslas yra sukurti sanitarinį kordoną, plačią ir netinkamą gyventi pilkąją zoną, dėl kurios kelionės finišas taptų nepasiekiamas, o žaidimas netektų prasmės. Būtent šiose šalyse ir jų getuose, kurie virsta keliaujančios žmonijos stovėjimo aikštelėmis, migrantai dažniausiai įstringa ilgam ir lieka tuščiai ir įkyriai puoselėti svajų apie Europą, kuri egzistuoja vien jų vaizduotėje.“²

 

¹ Iš „Corriere della sera“, 2017-10-15.

² Stefano Liberti. „Į pietus nuo Lampedūzos. Penkeri metai migracijos keliais“. Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. – V.: „Vaga“, 2016, p. 231.