× Lina Laura Švedaitė

Su gatvės menininku Trafik kalbėjomės slėpdamiesi fotografo Denio Vėjo autobusiuke, K. Kalinausko gatvėje, Vilniuje, ir laukėme, kol kas nors nusikabins viešoje vietoje pritvirtintą jo autorinį paveikslą. Šis savotiškas žaidimas jau yra tapęs reiškiniu tarp gatvės meno mėgėjų – Trafik mieste palieka savo kūrinį, užuomina pasidalija socialiniuose tinkluose konkrečiai neišduodamas vietos, ir prasideda medžioklė.

Denis fiksavo mūsų pokalbio akimirkas ir praeivius. Pokalbis truko 48 minutes. Tiek ir teko laukti, kol išvydome „medžiotoją“.

 

Trafik. Denio Vėjo nuotrauka

 

Kam reikalingas gatvės menas?

Šiandien yra daug efektyvesnių būdų ištransliuoti žinią, pasiekti žmones, bet kažkodėl vis dar piešiama, rašoma ant miesto sienų. Vadinasi, to reikia – reikia turėti niekieno nekontroliuojamą, nesankcionuotą saviraišką, daryti savaip. Protesto forma. Vaikščiodamas bet kokiame mieste ir matydamas tagus ar piešinius suprantu, kad čia greičiausiai gyvena sveika visuomenė, nes yra žmonių, nebijančių kvestionuoti įstatymus ir ribas, arba jie taip tiki savo idėjomis, kad yra pasiryžę pažeisti viešąją tvarką. Žinoma, visada išlieka klausimas: kiek padaroma žalos? Galbūt priklauso nuo pasaulėžiūros – kas apskritai yra žala?

 

 

Kas tau yra žala?

Dėl geros idėjos verta daug paaukoti. (Šypsosi.)

 

 

Kodėl tau įdomus gatvės menas?

Yra įvairių priežasčių. Grafičių menas įkvėpė, kai buvau dar visai mažas ir ilgainiui tapo mano kūrybos pagrindu. Iš pradžių paišydavau ant sienų, vėliau pradėjau tapyti, studijoje prisikaupė daug darbų, retkarčiais išnešdavau juos ir atremdavau į sieną, kas nors pasiimdavo, pradėjau gauti nuotraukas su žinutėmis: „Ar tu čia pakabinai?“ Atsirado ryšys.

 

 

Neturiu nieko ir prieš suderintus ar galerinius projektus. Esu dalyvavęs iniciatyvose, kurias derinau su savivaldybe, jie finansavo ir t. t. Tokie projektai irgi geri, tik šis kelias suvalgo daug gyvybinės energijos ir labai dažnai savo idėją tenka paaukoti, nes ji turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Juk kartais norisi kūrybinio polėkio – sugalvojau ir padariau, niekur nereikėjo užstrigus laukti, nieko su niekuo derinti, įtikinėti. O ir šiaip į galerijas ateina tik menu besidomintys žmonės.

Be to, mano akis jau ištreniruota matyti viešosios erdvės nišas, dažnai žiūrėdamas į baltą sieną užsiblokuoju – ištinka balto lapo baimė. Kita vertus, niekada nesakau „ne“, įdomiausia jungti pasaulius.

Automobiliai – tavo kūrybinės tapatybės dalis. Kokia jų istorija?

Jau vaikystėje patikdavo piešti automobiliukus. Vėliau per vieną paskaitą nupiešiau kampuotą automobilį kaip iš seno vaizdo žaidimo. Nepatirdamas jokių kūrybinių kančių. Ant sienų irgi gerai atrodė. Įsiliejo į gatvės eismą. Ir apskritai automobilis yra žmogaus saviraiškos dalis, beveik kūno dalis. Pavyzdžiui, automobilis, kuriame dabar sėdime, visiškai atspindi tavo charakterį, gyvenimo būdą. Įlipęs gali daug ką pasakyti. Tavo komforto burbulas, kuriame groja tau patinkanti muzika, temperatūra – nei per aukšta, nei per žema.

 

 

Galų gale automobiliai atrodo kaip miesto gyvūnai. Vairuotojo dažniausiai nesimato, stiklas atspindi šviesą ir, atrodo, kad jų niekas nevaldo, jie gyvi.

Išties stovėdama spūstyje dažnai dairausi į tuos atskirus pasaulius, kapsules.

Lipdukai, užrašai, ant veidrodėlio pakabinti rožančiai ir pan. Lietuvoje automobilis parodo dar ir tavo statusą. Įdomus žmogaus santykis su daiktais. Toks įspūdis, kad daiktėjame. Va, telefono visai nepaleidžiu iš rankų. O gal taip buvo ir anksčiau?

 

 

Kas tave dar įkvepia?

Mano pasaulyje – ne vien automobiliai ir miestas. Yra ir gamtos, daug namų, buities detalių. Nenoriu būti menininku, kurį supranta tik menininkai. Noriu, kad su mano darbais tapatintųsi paprasti žmonės, kad mano kūriniai būtų lengvai pasiekiami, suvokiami. Ir nemėgstu, kai kūrinio aprašymas užima daugiau vietos nei pats kūrinys. Norisi tikėti, kad įsigyti meno kūrinį, kolekcionuoti meną nėra vien intelektualų, elito ar prabangos reikalas. Galop nekuriu į stalčių, man labai svarbu dalintis.

 

 

Greičiausiai ne visi rimtieji menininkai sutiktų.

Žiūrėdamas į grafičius dažnai jų nesuvoki kaip meno kūrinio – plačiosios visuomenės akis šio meno net neužfiksuoja arba vertina kaip dėmę ar vandalizmą. Ir kam ten rūpi, ką kažkoks paauglys užrašė. Bet iš tikrųjų grafitis yra originalus kūrinys, atliktas ranka ir dar labai sudėtingomis sąlygomis. Jis vertingas! Aišku, tą vertę kiek diktuoja visuomenė, bet kartais sunku pasakyti, kodėl jis mažiau vertingas už paveikslą muziejuje.

 

 

Tam tikra prasme gatvės menas – labai trumpalaikis, nuolat kintantis ir priklausomas nuo aplinkos.

Taip pat jis konkuruoja su reklamomis. Gyvename erdvėje, kurioje visi nori ką nors parduoti, suvilioti, aplinkui tiek daug informacijos, kurią jau net esame išmokę ignoruoti. Reklama reklaminiame stende kainuoja nežmoniškus pinigus ir gan agresyviai įsiterpia į viešąją erdvę – juk niekas mūsų neklausia, ar norime kiekvieną rytą troleibusų stotelėje matyti „Victoria Secret“ apatinius. Tad gatvės menas irgi yra būdas viešąją erdvę išnaudoti, įveiklinti.

 

Denio Vėjo nuotraukos 

Dabar laukiame, kol kas nors nusikabins tavo K. Kalinausko gatvėje pakabintą paveikslą. Ir niekas už tai nesumokės, aukoji?

Taip, ir, remiantis kapitalizmo dėsniais, jei kažkoks kūrinys ar daiktas yra dalinamas nemokamai, jis tarsi praranda vertę. Aš žaidžiu. Viskas yra laikina. Šis darbas pakabės, kažkas jį nuims, gal išmes į šiukšlių dėžę, gal pasikabins ant savo sienos. Kartais kyla klausimas: ar protingai elgiuosi? Juk galėčiau užsidirbti. Visgi man svarbiausia, kad kūrinys nedulkėtų studijoje. Tiek nupirktas, tiek pasiimtas, jis randa savo paskirtį.

Ką žmonės tavo darbuose mato?

Man patinka tas nejučia gimstantis žaidimas: pakabinu paveikslą, socialiniuose tinkluose pasidalinu jo nuotrauka ir netrukus sulaukiu nuotraukos, kurioje tas pats paveikslas jau kabo pas ką nors ant sienos. Yra medžiotojų grupelė.

 

Trafik kūrinys – automobilis Kalniečių parke, Kaune (2020). Arturo Širino nuotrauka.

 

Apie darbus, kuriuose pavaizduoti automobiliai ar jų fragmentai, esu sulaukęs komentarų, kad „štai, nuo šiol visai kitaip žiūriu į mašinas, kurios atrodė labai nuobodžios, rutininės, kone nematomi objektai“. Kai pagalvoji, visos tos spūstys, stovėjimo aikštelės – juk grynas akių skausmas.

Aš į gatvės meną žiūriu kaip į būdą miestiečiams atsiimti miestą. Ką apie tai manai?

Sutinku. Puikus jausmas matyti, kad miestas priklauso ne tik savivaldybei, korporacijoms ir miesto planuotojams. Kartais atrodo, kad kai kurie grafičių piešėjai tam tikra prasme miestą pažįsta geriau nei bet kuris architektas ar valdžios atstovas.

Žiūrėk, va, ir nebėra tavo darbo...