Tūla Aukštaitė. Emigravau netyčia, mama (III)

Provincijos gyvenimas įtraukia kaip liūnas. Jei vos pradėjęs ten gyventi dar piktiniesi per vakaro žinias reguliariai kartojamais „rimtais“ reportažais apie šiukšlių kaupiko bute kilusį gaisrą ir įširdusius kaimynus, tai ilgainiui imi net jaudintis dėl tų nelaimėlių likimo. Graudentis dėl Kęstučio ir Petro, ieškančių savo tėvų. Aikčioti nuo tėvynės grožio, sklindančio iš žiūrovų televizijon siųstų nuotraukų. Žodžiu, iš lėto imi keistis į teisingą empatišką pilietį. Užkampių gyventojai apsaugoti nuo socialinių tinklų revoliucijų, #perversmų ar teigiamų pokyčių, kurie tarsi papildytos realybės knygų personažai tampa gyvi tik žiūrint smartfonuose. Išleisime milijonus pabėgėlių integracijai, o užtektų kiekvienam atvykėliui padovanoti televizorių be galimybės žiūrėti užsienietiškus kanalus.

Autorės nuotrauka

*

Sėdžiu ant metalinės aukštos ir siauros lovos sodria rožine spalva išdažytame kambaryje. Sienos nusagstytos dekoratyvinėmis lėkštėmis ir aliejiniais dažais tapytais paveikslais, iš kurių išsigandusios žvelgia moterys pabalusiais veidais. Kambario viduryje, prie sienos, –­ židinys, skirtas ne šildyti kambarį, o daiktams sudėti. Ant akmens atbrailos glaudžiai surikiuoti trapūs stiklo puodeliai, porceliano figūrėlės, žvakidės, vazos su dirbtinių gėlių puokštėmis.

Greitai po kelionės persirengiu, tarsi slapstydamasi pakišu lagaminą po lova ir nedrąsiai išlendu apsidairyti. Kelionės išvarginta sąmonė spurda nuo menkiausio išorės krepštelėjimo. Sandra, namų ir knygyno administratorė, įspėjo, kad įsikurti turiu porą valandų, kol Džed prigulė popiečio.

Namas milžiniškas ir klaidus. Erdvūs susisiekiantys kambariai apstatyti antikvariniais baldais ir prigrūsti knygų dėžių bei lentynų. Langai ventiliacijos sumetimais laikomi atviri, todėl koridoriuose švilpia vėjai ir į sieną trankosi medinės durys. Staiga išgirstu žingsnius laiptuose ir instinktyviai neriu į vieną kambarių pasislėpti. Atsargiai priveriu duris ir švelniai klesteliu į čia pat stovintį krėslą. Atsidūstu, kai dar vienos to paties kambario durys atsidaro ir į mano slėptuvę įsiveržia milžiniška figūra, įsispraudusi į akivaizdžiai per mažus džinsinius šortus ir vilkinti keliais dydžiais per didelius sportinius marškinėlius. Figūra ne iškart mane pastebi, lenkiasi paimti vienos iš knygų dėžių. Jos ilgi ir trapūs nelyg vasaros karštyje išdžiūvusio drugelio sparnai plaukai uždengia veidą, negaliu suprasti, ar mane užtiko vyras, ar moteris. Užsimerkiu, gal nepastebės.

– Who are you? – išgirstu ir nenoriai atsimerkiu.

Džinsinių šortų iš apačios tarsi sugnybta išblukusių formų moteris stovi priešais mane ir dėbso per akinių viršų. Jai gal šešiasdešimt, pagalvoju.

– Aiiiiiiiiii... aiiiiiiiiiii... ammmmmmmmm... aiiiiiiiiii...

Baigiu mekenti savo vardą dar sėdėdama krėsle, tada vikriai atsistoju ir nesąmoningai truputį užlendu už knygų lentynos. Žmogysta plačiai nusišypso. Ištiesia ranką ir prisistato:

–­ Džed, knygyno šeimininkė.

Susirašinėdama su ja maniau, jog susirašinėju su juo. Įsivaizdavau augalotą pražilusį hipį, kolekcionuojantį antikvarines knygas, o priešais mane stovi ji – išdžiūvusių drugelio sparnų kuokštą ant galvos nešiojanti jankė. Paaiškina, kad eina pasnausti kasdien tuo pačiu metu, ir atsiprašo, kad negalėjo manęs pasitikti. Pasiūlo aprodyti salą.

Džed iš Kalifornijos. Nuo kovo iki spalio gyvena Airijoje, likusį laiką – Valstijose. Iš ten laivų konteineriais plukdo knygas, kurias parduoda Naitstouno knygyne. Dar būdama archeologijos studente į Valentijos salą atvyko kasinėti senovinės gyvenvietės. Tada salą skersai išilgai išvaikščiojo. Vėliau ėmė nuomotis vilą vasarai. Galiausiai nusipirko namą, atidarė knygyną. Vieną po kito parsivedė į namus šešis šunis... Pravažiuojame buvusią telegrafo stotį. 1857 metais pirmasis transatlantinis telegrafo kabelis buvo nutiestas būtent į Valentijos salą. Įrėmintų kabelio dalių galima pamatyti kiekviename salos bare. Knygynas tokį irgi turi. Kaip ir visa kita, ką galima nusipirkti vietiniuose ar Anglijos antikvariatuose.

Sezono pabaiga, turistų ir darbo knygyne ne tiek ir daug, todėl didžiąją dienos dalį praleidžiu su Nensės, knygyno buhalterės, mane pirmąją dieną pasitikusios personos su flipflopais, sūnumi Styvenu. Rūšiuojame ir į kompiuterio sistemą vedame knygas. Styvenas serga obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, todėl dirbame neliesdami vienas kito dėžių ir knygų. Jis jau sveikinasi su manimi, tačiau rankos neištiesia. Sandra kas porą valandų kviečia išgerti arbatos svetainėje. Jos vaikinas stalius jau daugiau nei savaitę daro naujas knygų lentynas, kurias mano tėtis padarytų per porą dienų. Nensė ir toliau į visus kreipiasi bloody baitch. Aš netgi ėmiau suprasti, ką ji sako, ir net atpažinti knygyne žmones, kuriuos ji man kasdien apkalba. Misis Lorens, pasirodo, privertė savo vyrą „užsirišti pimpalą“, nes jai nusibodo gimdyti, o šitų „sušiktų tablečių ji neberis“.

Saulėtą orą pakeičia lietūs ir aš nebegaliu tęsti kasdienių ilgų pasivaikščiojimų po salą. Nebegaliu sėdėdama ant kalvos žvelgti į atšiaurias Skeligo salas, o paskui šliaužti namo batų nutrintomis kojomis.

– I am bored, – sakau Džed praėjus beveik dviem savaitėms saloje.

Kitą dieną Džed mane pakviečia į savo namus padėti „apsitvarkyti“. Jos naujos statybos namas pasiekiamas skersai perėjus visą senąjį knygyno pastatą ir vidinį kiemą, kuriame tik šiukšlių konteineriai ir buities rakandai. Aplink mėtosi vandens žarnos. Girdžiu šunų lojimą. Pasibeldžiu į duris, niekas neatsako. Tada dar kartą bilsteliu ir atsargiai nulenkiu durų rankeną. Įsitempiu, nes jau žinau, kad Džed šunys skalydami ir seilėdamiesi tuoj šoks ant manęs ir maldaus juos paleisti. Įeinu – nieko. Namas trenkia į medines grindis įsigėrusiu gyvūnų šlapimu ir chloru.

Pirmas aukštas – viena didelė virtuvės ir svetainės erdvė, kurioje dviem žmonėms būtų sunku prasilenkti. Kambaryje nepajudinami riogso trys ilgi mediniai stalai, ant kurių iškelti lėkščių bokštai, suverstos puodelių stirtos, sušaukta medinių šaukštų armija. Čia pat – dėžės kriauklių ir akmenukų iš paplūdimio, spalvoto stiklo šukės, paveikslai, šventųjų statulėlės, žibalinės lempos, žvakidės, ąsočiai, gyvūnų ragai ir kaulai, plastikinės gėlės, krištoliniai rutuliai, knygos, lėlės. Po laiptais stovi medinė Marijos statula nusilupusiais dažais, greta jos Juozapas nulaužtomis rankomis. Sienos, kaip ir knygyno pastate, nusėtos lėkštėmis ir anemiškų moterų paveikslais.

Dairydamasi aplinkui gailiuosi, jog nepasiėmiau telefono, būčiau viską nufotografavusi ir nusiuntusi mamai. Išgirstu vėl lojant šunis ir suprantu, kad jie sode. Džed mane pastebi pro langą ir kviesdama pamoja ranka. Tą dieną praleidau kraustydama pašiūrę. Kitą – bandydama kartu su Džed rasti vietos kambariuose naujiems jos pirkiniams. Dar porą –­ tvarkydama rožynus. Jū a guuuuud! – kvykteli pamačiusi, kaip terasą išvadavau iš brūzgynų. Nuostabu, atsakau, matyt, netikėtai atradau sodininkės pašaukimą!

Tą patį vakarą susisiekiau su drauge Anglijoje, klausdama, ar galiu pas ją po savaitės atvykti. Namo dar nenoriu, trokštu miesto ir minių, sakau, kad kas gatvėje pečiais vis užkliudytų, mindytų kojas, kosėtų į veidą. Ištrauk mane iš liūno, rašau.

– Eik tu, bet tai kaip faina – saloj! Čia toks neblogas pasiūlymas yra važiuoti į vieną Škotijos salą dirbti

– gal nori?