Vilkas su ožiukais. „Sangailės vasaroje“, „Edeno sode“, SEL koncerte

SANGAILĖS VASAROJE: norėjosi pasekti herojės pavyzdžiu ir ne pagal paskirtį pasinaudoti skriestuvu. Visko prifilmuota: ir danguj, ir po vandeniu, ir medžiuose, ir po kaldra. Baisiai gražu, baisiai gražu – ir ką? Scenarijaus nėra, dialogų nėra (ir čia tikrai ne Bartas), o kur yra – neįmanoma suprast, nes aktorės neišsižioja. Seksas nustebino, nes maniau, kad filmas bus tyras ir nekaltas. Vis dėlto vienintelė bent kiek erotiška scena, kai, čirškiant elektros laidams, vaikinas Sangailei sako, jog jos gražios ausys.

Svarstau, ar tik nebus režisierė, kaip ir aš, „Twilighto“ gerbėja (identiški laimės kadrai su medžių viršūnėm), nes filmo moralas (kaip ir beveik viso paaugliško popdiskurso) toks pats: kokia tu bebūtum kerėpla, negraži ir nefaina, lauk ir pasirodys ant balto žirgo tavo princas(-esė), kuri(s) supras tave tobulai, atskleis tavo tikrąjį žavesį ir mylės tave besąlygiškai. Džiugu tiek, kad išsilaisvinusi Sangailė savo princesę pameta pakeliui – bent be amžinos meilės apsiei­ta.

 

EDENO SODE: Kaip „Sangailė“ plaukia per festivalius dėl lesbiečių, taip šitas plauks dėl senukų. Faini tie senukai, sumanymas ir surinkta aktorių komanda – jėga. Keista, kad šiems profams prasižiojus, tradiciškai, pradedi muistytis kėdėje –­ o juk jie tikrai moka kur kas geriau! Taigi, kaltas Puipa. Kaltas, nes per daug dėmesio skyrė savo žmonai Lapinskaitei.

Patiko muzika ir pora komiškų vietų. Labiausiai nepatiko, kad Vilniaus ateitį Puipa vaizduoja pasieniais išstatydamas keletą neg­rų (sic), o traukiny prisodindamas azijiečių ir musulmonių. Jie vaidina dekoracijas, kas yra grynas rasizmas.

Scenarijaus, naratyvo kurti mes vis dar nemokam, ir nėr čia ko tyčiotis, kad tipinis liet. kinas – tai vėjas, siūbuojantis laukus, ir žvilgsnis pro langą. „Sangailė“ būtent tokia ir yra, grynai lietuviška. O „Edenas“ suklijuotas iš mažų fragmenčiukų, iš kurių taip ir neišsigimdo didesnė mintis. Norit senukų, žiūrėkit Haneke’s „Amour“.

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

SEL koncerte. Ir man negėda. Visos dainos, kuriose Egis laukia lietaus, rašo laišką iš Pary­žiaus, žiūri į pasaulį ir užmerkia akis (jau nekalbant apie senąsias), skambėjo 10 kartų geriau nei per radiją. Nustebino būgnai ir gitaros –­­­ vietomis tikras roko koncertas. Nustebino ir tai, kad Egis vis dar labai daug repuoja ir daro visus tuos žavius reperiškus judesiukus. Lazeriai ir videoprojekcijos –­ labai įspūdingi ir skoningi. O į fejerverkus kaip vaikas išsižiojęs žiūrėjau. SEL kaip kokia Madonna: klausyt naujų dainų nesinori, bet koncerte apsilankyti –­ bent kartą gyvenime.

Norėjosi, kad Egis kalbėtų kuo daugiau, nes prieš 20 tūkst. žmonių jis jaučiasi kaip repeticijoj (atvirai pakomentuodamas dingusį garsą ar prisidegtą cigaretę). Dar patiko tokios įkvepiančios sentencijos: „Rytoj išvažiuoju į Maldyvus. Turiu pinigų, nes nemoku mokesčių“ ir „Dėjau aš ant lietaus“. Žodžiu, nei jam valstybė, nei jam gamtos stichijos.

Egis man patinka visą gyvenimą. Dabar, Mamontovui tapus nuobodžiu teisuoliu, jis yra nuolatinė atgaiva dūšiai. Dvi(tri)pras­miškas, chamas, marozas, pamaiva, roleksų ir ferarių gerbėjas, laisvas, ambicingas žmogus, kuris daro ką nori.

Vilkas su ožiukais