Per Berlyną tekančioje upėje galima rasti daug daiktų, kuriais norėta atsikratyti: prekybcentrių vežimėlių, tuščių seifų, dviračių... Kai prieš 3 metus naru dirbantis mano draugas paskambinęs sakė, kad rado knygą, nenustebau. Šprė upėje ne tokių dalykų atrasi. „Ne ne, – sakė jis, – tai ypatinga knyga.“ Pailgas paketas, apvyniotas lipnia juosta, atplaukė jam tiesiai į rankas. Knyga, o joje – laiškas. Drėgnas, bet puikiai įskaitomas.

Kol knygos ir laiško neturėjau rankose, maniau, gal kas nors blefuoja, žaidžia jausmų žaidimus, maža kas. Bet kai pamačiau nervingą braižą, pabraukimus ir šauktukus, supratau, kad istorija autentiška. Bet klausimų daug. Kur visoje šioje istorijoje yra motina? Ar laiško autorius apskritai buvo paliktas tame internate, ar tai tebuvo nejautraus tėvo „pokštas“?

Pagalvojau, galbūt psichiatrijos ligoninėje laiško autorius gavo pasiūlymą užrašyti slegiančias mintis, o paskui sudeginti, paskandinti ar kaip kitaip numarinti tekstą – tai juk populiarus psichoterapijos metodas. Bet daktarai tikriausiai nepasiūlė perskaityti nei Sofok­lio „Oidipo karaliaus“, nei F. Kafkos „Laiško tėvui“.

Suprantama, kodėl vokiečių kino žvaigždės Heinzo Rühmanno autobiografinė knyga „Štai ir viskas“ („Das war’s“), į kurią laiškas buvo įdėtas, Svenui atgrasi: juk būtent į jos pristatymą tėvas vežėsi sūnų, būtent tą lemtingą dieną jis ir prisimena. Beje, paties aktoriaus tė­vas mėgo išgerti, o bankrutavus šeimos viešbučiui, tėvai išsiskyrė. Įtariama, paskui tėvas nusižudė. Jo likimui po skyrybų H. Rühmannas skiria lygiai vieną sakinį.

Štai ir viskas, sako senas aktorius. Štai ir viskas, sako 49 metų vyras, mesdamas į upę kruopščiai lipnia juosta apvyniotą knygą. Ta lipni juosta neduoda ramybės: kodėl tiesiog nesudegino, neišmetė į šiukšlinę ar tiesiai į vandenį? Vis dėlto norėjo pasilikti viltį, kad kažkas tą laišką suras, perskaitys, supras?

Šią istoriją prisiminiau prieš keletą savaičių „Welt“ laikraštyje perskaičiusi Matthiaso Heine’s straipsnį „Dramos purve“, skirtą knygoms su dovanojimo įrašais. Suranda jas autorius antikvariatuose ar „iškeldintas iš namų“ dėžėse prie durų Berlyno gatvėse. Gerai suprantu jį: taip pat godžiai apžiūriu kokį pamirštą pirkinių sąrašą knygoje iš bibliotekos ar antikvariato, vienos pabaigoje net esu radusi susirašytas gyvenimo taisykles. Užrašai sau ar dovanojimo įrašai, jų braižas, stilius, datos, tampa savarankišku paratekstu, užmezgančiu dialogą su knyga. Buvo kilęs impulsas nusiųsti M. Heinei tą knygą su laišku, taip sakant, padovanoti istoriją. Bet apsigalvojau: ji atplaukė pas mus, kam vėl tampyti po pasaulį?

 

Autorės nuotrauka.

 

Ir dar vienas dalykas. Istorijos prišaukia viena kitą. „Süddeutsche Zeitung“ (2020 02 01, Nr. 26) pasirodė Felixo Stephano recenzija „Iškilimo baimė“, pristatanti dvi naujas knygas. Abiejose „pasakojama apie suaugusius vyrus šiandienėje Vokietijoje, kurie priešinasi savo tėvų istorijai ir skirtingais būdais pralaimi“. Bovo Bjergo romane „Serpantinai“ pasakotojas su sūnumi keliauja po savo vaikystės vietas, siekdamas įveikti giminės vyrų prakeiksmą: nusižudė ne tik jo alkoholikas tėvas, bet ir senelis. Christianas Baronas knygoje „Savojo luomo vyras“ („Ein Mann seiner Klasse“) prisimena vaikystę, kai šeimos gyvenimą diktavo girtuoklis tėvas. Abu autoriai baigė universitetus, eina atsakingas pareigas, taigi iškilo į aukštesnį socialinį sluoksnį, vis dėlto praeitis jų nepaleidžia. Pristatant šias naujas knygas neapsieita nepaminėjus 2016 m. išleistos prancūzų sociologo Didier Eribono „Sugrįžimas į Reimsą“ („Retour à Reims“) ir Edouard’o Louis autobiografinio romano „Edžio Belegvilio pabaiga“ („En finir avec Eddy Bellegueule“). Pastarosiose dviejose – be konfliktų, nulemtų priklausomybės skirtingoms kartoms ir skirtingiems socialiniams sluoksniams – įtampą sustiprina ir pagrindinių veikėjų homoseksualumas.

Tos knygos juk irgi laiškai tėvui, parašyti siekiant išsivaduoti iš archetipinės priklausomybės ir drauge suvokiant, kad tai nelabai neįmanoma.

 

Mielas tėti,

Tuomet, kai lipau į automobilį, maniau, kad diena bus puiki. Tada man buvo trylika ar keturiolika ir Tu buvai parengęs man staigmeną.

Mašinoje vis klausinėjau, kur važiuojame. „Į internatą“, – sakei Tu ir iš pradžių maniau, kad tai pokštas. Vis dar prisimenu, labai gerai prisimenu, kaip aš, užtikrintas savimi, bandžiau visa tai paversti juokais.

Tu laikeisi savo versijos, Tu užsispyręs laikeisi savo, nė nepastebėdamas, kaip manyje griūva pasaulis.

Prasidėjo niekingas žaidimas, žaidimas, kuriame Tu buvai nugalėtojas, nejaučiantis, kokią žalą man darai. Tik tuomet, kai privažiavome autobusų stotį prie radijo bokšto (Berlyne, – vert. past.), Tu palaužei mano valią, visos užtvaros griuvo ir aš puikiai atsimenu, kaip skaudžiai verkiau, tą skausmą jaučiu dar ir šiandien, po trisdešimt penkerių metų.

Tai buvo diena, kai Tu praradai mano pasitikėjimą, tai buvo diena, kai Tu praradai mane.

Nepaguodė ir visi apgailėtini bandymai mane nuraminti, įskaitant pažadą užsukti į knygyną, kuriame savo naują knygą „Štai ir viskas“ pristatė ir autografus dalijo Heinzas Rühmannas (garsus XX a. vokiečių aktorius, – vert. past.).

Tas įvykis mane persekioja visus trisdešimt penkerius metus. Dar reikia paminėti, kad kasdien į darbą turėjau vykti pro tą vietą, vietą, kur Tu palaužei mano valią, palaužei tikėjimą gėriu.

Nors Tu visada sakeisi apgailestaujantis dėl to, kas įvyko, bet nesuprantąs, kodėl gi reikėtų manęs už tai atsiprašyti. Net ir šiandien, kai aš pats esu savo dviejų sūnų ir antros žmonos berniuko tėvas, visiškai nesuprantu tokio beširdiško tavo poelgio.

Kuris gi tėvas švaistytųsi tokiais juokeliais nejausdamas, kad peržengia ribą, ribą, kurią pasiekus, be kita ko, mudviejų – tėvo ir sūnaus – santykiai galutinai žlugo.

Sunkiai beprisimenu apsilankymą knygyne, toks buvau sukrėstas, aš išgyvenau jausmų sumaištį, buvau kupinas neapsakomo skausmo.

Ta knyga, kurią išsaugojau iki šių dienų, niekada nesuteikė man džiaugsmo. Ta knyga primena skausmą, tą skausmą, kurį anuomet patyriau.

Tu tada viską darei blogai, po to įvykio, visus tuos metus, elgeisi blogiausiai, kaip tik tėvas gali pasielgti su savo sūnumi. Ir nė karto net nebandei manęs atsiprašyti. Ir viskas, nepaisant to, kad žinojai, kaip mane įskaudinai.

Kai Tu susirgai ir sužinojai, jog Tau nebedaug liko gyventi, net tada nematei reikalo pagaliau manęs atsiprašyti.

Privalau parašyti Tau šį laišką, privalau. Man dabar 49 metai, buvau psichiatrijos ligoninėj, dabar vėl psichiatrijos ligoninėj. Nes pagaliau turiu pabaigti su ta 1981 ar 1982 metų istorija. Tu nebuvai tikras tėvas, viską galintis padaryti dėl savo vaikų. Šiltas butas, maistas, drabužiai, vieną kartą per metus išvykti atostogų – to nepakanka!

Ypač Tu susimovei tą dieną 1981 ar 1982 metais, beviltiškai susimovei visam gyvenimui iki mirties.

Tau būtų reikėję sukaupti žmonišką stiprybę, pasitelkti tėviškas savybes ir rasti galimybę atsiprašyti. Galimybių Tu turėjai, reikėjo tik supratimo, kad gali ir privalai tai padaryti. Laiko tam turėjai pakankamai.

Aš negaliu ir negalėsiu Tau už tai atleisti, tam reikėjo Tavo atsiprašymo! TU tai pražiopsojai, TU už tai turi prisiimti visišką atsakomybę!!!

Aš paleidžiu Tave, tėve, įduodu Tau savo anuometinį skausmą, palieku Tave Tavo sąžinės teismui.

Tavo sūnus Svenas

Pabraukimai – laiško autoriaus.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė