Praėjusio amžiaus vidury Claude’as Lévi-Straussas, brėždamas naujus kelius humanitariniams mokslams, pareiškė, kad „žmogaus mokslų tikslas – ne sukonstruoti žmogų, bet jį išardyti“ („Laukinis mąstymas“, 1962). Šią idėją perėmė kitas garsus prancūzas Michelis Foucault ir „Humanitarinių mokslų archeologijoje“ paskelbė „žmogaus mirtį“, tuo sukeldamas didelį visų humanizmo mąstytojų pasipiktinimą. Bet paradoksas tas, kad „žmogaus mirtis“ reiškė tikrą žmogaus mokslų atsinaujinimą.

Lietuvos šis Vakarų humanitarų triukšmas nepasiekė, jei neskaitysime keleto pavienių intelektualų. Čia ir toliau klestėjo humanistinė mintis, sustiprinta amžiaus pabaigos nacionalinio pakilimo. Tad pas mumis niekas neketino numarinti „žmogaus“, o štai žmogaus mokslus ir humanitariką, perkopus į šį amžių, imta žudyti pamažu ir sistemingai. Ir, nepatikėsite, tai daro ne kokie nors išsišokėliai intelektualai provokatyviomis deklaracijomis – jų niekas nei klauso, nei klausia – žudymas vykdomas tylomis ir iš apačios, žudikams nė nesuvokiant savo atliekamų veiksmų prasmės.

Prieš keletą savaičių, sausio 13-ąją, kilo triukšmelis dėl iš vienos uždaromos Pavilnio bibliotekos konteinerin išmestų knygų – pasaulinės ar lietuvių literatūros klasikos. Žurnalistai kreipėsi į vieną populiarų lietuvių autorių, kad sužinotų, ar jam negaila matyti savo išmestų knygų. Tarsi piktintis galima tik tada, kai tai liečia tavo nuosavybę. Ir dar kalbino vieną aktyvistę, kuri šią problemą aptarė iš ekologinės pusės: geriau dovanoti nereikalingus daiktus nei jais teršti gamtą. Tokių pašnekovų pasirinkimas rodo, kad knyga žurnalistams – toks pat materialus daiktas, kaip bet koks kitas: ji priklauso nuosavybiniams objektams ir apie ją verta kalbėti tik iš ekonominės ar ekologinės pusės. Gerai, kad žurnalistai nesikreipė nė į vieną bib­liotekininką, nes jei šis būtų nuoširdžiai pasakęs, ką apie tai galvoja... Šis knygų išmetimas – tik ledkalnio viršūnė.

 

Pavilnio bibliotekos knygos. I. Mackevičiūtės nuotrauka

 

Viena pažįstama, įsidarbinusi buvusios laikinosios sostinės viešojoje bibliotekoje, pasakojo, ką patarimų ieškantiems lankytojams rekomenduoja skaityti biblio­tekininkės. Nustebsit, sužinoję, kad ne Ivanauskaitę, ne Miłoszą, ne Šliogerį, ne Hugo, ne Boccaccio (tai Pavilny išmestų knygų autoriai), o naujausią popsinę literatūrą. Pagrindinis atrankos kriterijus – naujumas. Naujiena, aktualija, naujausia žinia, naujausias modelis – tai šiuolaikinio pasaulio perpetuum mobile, užvaldęs net ir mūsų kasdienį bendravimą, kai vietoj pasisveikinimo vienas kitam sakom: „Kas naujesnio?“ Tradicijai, klasikai tokiame pasaulyje nėra vietos. Ji ne tik pasenusi, bet ir jau perskaityta, viskas, kas joje parašyta, jau žinoma. Klasikos nė nereikia mesti į šiukšlyną, pakanka ignoruoti. Bibliotekos lankytojas dažnai gali išgirsti sakant „jau nieko nebeturim“, nors priešais jį riogso pilnos lentynos knygų. Bet jei nėra pačių naujausių (jas paėmė skaityti), vadinasi, bibliotekoje knygų iš viso nebėra, ji tuščia.

Tačiau bibliotekininkių siūloma naujovė tėra tariama, ji nereiškia kitybės, ja pridengiama uniformizuota, standartizuota, serijizuota mono-tonija, vis atsikartojantis tas pats – tas pats žanras (romanas), tas pats stilius (lengvas), ta pati rūšis (pramoginė literatūra). Anot Maxo Horkheimerio ir Theodoro Adorno, „kultūros industrija (...) patiekia standartizuotas gėrybes identiškiems poreikiams“. Neva būtent tokių reikalauja patys vartotojai. Tačiau iš tiesų tie poreikiai formuojami manipuliuojant. Antai lietuviškose biblio­tekose meilės romanai dažniausiai rekomenduojami tiems, kurie nežino, ką skaityti, ir nori patarimų. Dažnai pasitaiko, kad, vyresnio amžiaus žmogui savarankiškai išsirinkus knygą, bibliotekininkė pasako, jog ji per sunki: joje kalbama apie mirtį, nėra laimingos pabaigos arba pasakojimas tiesiog sudėtingesnis. Ir vietoj „sunkios knygos“ įbrukamas meilės romanas. Rekomenduojant taip pat atsižvelgiama į tai, kas skaitytojui patiko iki tol: jei patiko kokia nors populiari autorė, tuomet siūloma skaityti kitas jos knygas arba ką nors „labai panašaus“. Taip skaitytojas įsukamas į uždarą ratą: jis skaito tik tokias knygas, kurios negali nustebinti, išmušti iš vėžių, nes lengvai atpažįstamos, patinka. O patinka tos, kurios eina pirmu numeriu leidyklų populiariosios literatūros reitinguose. Būtent tokias skaito pačios bibliotekininkės, būtent tai jos siūlo skaitytojams, nes jos juk žino, kas jiems patinka. Mažai tikėtina, kad leidyklos moka bibliotekininkėms už jų produkcijos reklamavimą bei platinimą. Tos moteriškės uoliai tarnauja kapitalizmui visiškai savanoriškai, niekieno neverčiamos. Ir visa tai vyksta ne privačiose, ne komercinėse, o valstybinėse įstaigose už mūsų, paprastų mokesčių mokėtojų, pinigus.

Viešoji biblioteka – ne vienintelė humanitarikos kartuvių vieta. Slapti humanitarų linčo teismai organizuojami ir Mokykloje.

Sąjūdžio laikais ir Nepriklausomybės pradžioje humanitariniai mokslai buvo tapę vieni prestižiškiausių, universitetuose per stojamuosius būdavo didžiausi konkursai (net po 10 į vieną vietą). Po 30 metų gimnazijos mokiniui sakoma taip: „Tik nesugalvok stoti į Filologijos fakultetą; jei bent kiek sekasi tikslieji mokslai, stok, kur tik nori, tik ne į humanitarinius mokslus, antraip gyvenime pražūsi, nueisi ubagais.“ Šitaip mokinius „orientuoja“ ne tik profesinio orientavimo specialistės, bet ir pačios lituanistės. Ir jos šventai įsitikinusios, kad taip daro pačių mokinių labui. Kraštutinė šio vis labiau plintančio reiškinio forma, apie kurią pasakojo viena filologė, yra tokia: vienoje provincijos mokykloje būti iš humanitarų, o ne tiksliukų klasės, reiškė būti „lūzeriu“.

Dabar mokyklose ketinama sustiprinti profesinį orientavimą, nes Lietuvai trūksta specialistų, nes vaikai jau nuo mažens nori kuo nors būti, bet nežino, kokios plačios tokio buvimo galimybės. Ar atsiras kas nors, kas jiems papasakos, kad Lietuvai trūksta gerų redaktorių? Vargu bau... Kapitalistinei sistemai tai nepasitarnaus.

Ar Lietuvoje pirmiau bus nužudyta humanitarika, kad būtų pasiekta „žmogaus mirtis“?