Visai buvo išėję iš galvos, kokia čia „Literatūros ir meno“ sukaktis dabar švenčiama. Kažką juk šventėm 1994-aisiais... A, radau savo, anuomet redaktoriaus, kalbą Rašytojų klube: Neapmatoma „Literatūros ir meno“ bendrija. Viskas aišku: proga buvo kita –­ 2500-asis savaitraščio numeris. O 1996-aisiais jau rašiau „prisiminimus“: savaitraštis minėjo jubiliejų.

Tebejaučiu tą „Literatūros ir meno“ bendriją, su juo susijusių žmonių bend­rystę, kraujin įsismelkusią per tuos penkiolika metų, kai ten dirbau (kad ir su menkutėmis pertraukomis). Žmones, įvykius, nutikimus. Metas juk teko permainingas: nuo brežnevinio sąstingio iki... nuožmiausio laukinio kapitalizmo, visa gerkle rėkiančio tau į akis, kad visi tie menai, visos tos literatūros tėra niekai, nedarantys jokio pinigo, visi tie rašantys tėra kvaileliai, laisvam gyvenimui netinkantys. Gerai, jūs ten tą laisvę spurdėjot ir išspurdėjot, bet išspurdėjot mums, kurie žino, kas ji, ta laisvė, yra, – laisvė daryti pinigus. Tai jūs kvaili, – sakė per diskusiją redakcijoj toks anokios laisvės šauklys Stašaitis, – kokie jūs profesoriai, kad nemokat savo proto parduoti, eikit steigt nuosavo universiteto ir gerų pinigų imti. Nes arba viskas, ką turi, yra prekė, arba tu neturi nieko... Auklėjo didžiausius mūsų autoritetus Vytautą Kubilių, Albertą Zalatorių, ir šie, įžūliai puolami, nė nesumojo, ką čia ir kalbėti. Vėliau redaktoriui teko išgirst ir priekaištų, kam čia visokiems prietrankoms žodis teikiamas, bet iki šiol manau, jog Kazys Jonušas, mano pavaduotojas, buvo teisus: kad kvailybė būtų matyti... Buvo. Stašaitis greit taip išsipūtė, jog mokyt pradėjo net Valstybę, pareiškė jai mokesčių nemokėsiantis ir... subliuško, jaunesniems jo pavardė nesako nieko. Bet dokumentas liko.

Baisiai norėčiau, kad liktų gyvų kuo įvairiausių dešimtmečių dokumentų, „Literatūros ir meno“ žmonių liudijimų. Vienas dalykas yra pats savaitraštis, jo komplektai, kitas – kai išsiskleidžia keisčiausių peripetijų, kaip viena ar kita radosi, – sudėjus drauge, būtų iškalbi laiko išklotinė. Verčianti pamąstyti ir apie stašaitizmo sėklą, Lietuvoje vis dėlto nemarią, bet kultūrą ir jos leidinius – marinančią. Tad visai nebūtų įžūlu panašiai kaip su Stašaičiu padiskutuoti ir, tarkim, su turtingiausiu Lietuvos ministru.

Septyni dešimtmečiai iš dešimties, 2018-aisiais sueisiančių Lietuvos Respublikai. Savaitraštis, kaip ir daugelis mūsų, pradėtas ne šlovingiausiai ir ne šlovingiausiais Lietuvos laikais. Bet, kaip talpiai yra pasakęs Marcelijus Martinaitis, „mes gyvenom“. Ir „Literatūra ir menas“ gyveno, mainėsi, taikstėsi ir plaikstėsi – tebėr. Lietuvos jubiliejui galėtų „įgyvendint projektą“ apie savo dešimtmečius „Septyni iš dešimties“ ar panašiai: jis – iškalbi dalis Lietuvos.

Ir dar ta proga labai linkėčiau, kad iš kultūros, taip pat kultūros leidinių gyvastį lemiančių galvų kuo greičiau išgaruotų paskutinės stašaitizmo smalkės. Septynis dešimtmečius išgyvenęs leidinys nėra koks pusmečio ar metų „projektas“, kuriam kaskart reikėtų rašyti naują paraišką ir skendėti laikinumo nežinioj. Toks leidinys yra kultūros reiškinys. Nenumarinamas. Laikas su tuo faktu susitaikyt.