Sapnavau taip ryškiai, kad pabudęs nutariau užsirašyti.

Neva delegacija velniai žino kur. Kažkodėl sukiojamės, trinamės plačioje darbinės fanerinės patalpos erdvėje, nelyginant priemenėje, į svarbiuosius raudonojo Kremliaus „choromus“, kur jau tikrai būna, dirba Stalinas. Gaudom progą, kažko tikimės. Ne visai praeiviai.

Taip, esame Lietuvos delegacija: aš, greta Algirdas Patackas, Mečys Laurinkus ir ką tik ten viduje energetikos (?) derybas vedęs mūsiškis hibridas (juk sapne) iš to paties Laurinkaus, Šedbaro, Šaltenio ir Ušacko. Gal net Januška, bet panašesnis į Šedbarą (mėginu identifikuoti, nors nėra laiko), o Laurinkus tai lyg jame, tai atskirai. Kolega hibridas ką tik dalyvavęs derybose su sovietais kaip mūsų įgaliotas pasiuntinys; jis pasakoja ir pasakoja, kaip ten buvę, kaip stengęsis, bet nieko nepešęs, o anie rūsčiai nutraukę pokalbį. Jį beveik išvarę. Nieko nauja, tik man rūpi, kaip tęsti. Juk to čia esame, gaudom atsitiktinę progą sutikti patį Šeimininką.

Ir štai iš lauko į holą žengia Stalinas! Turbūt su palyda, bet dėl jos – „neryšku“, tad vienas eina tiesiai į mus.

Trumpai, griežtai apibara, kokie mes netikę, daugiau nesą apie ką kalbėtis. Ir praeina, palikęs mus pažemintus. Man šauna mintis, ir kreipiuosi į saviškius, bet kad ir Stalinas girdėtų. Jei netiko mūsų derybininkas, galim jį tuojau pakeisti, skirti kitą, bet ar anie siūlo pakeisti savo derybininką? (Nesiūlo, tačiau galėtume taip apsimesti.) Reiktų dar su jais pasiaiškinti, svarbu pratęsti...

Stalinas išgirsta, truputį sugrįžta, jis vėl prie mūsų, rūstaudamas – velniop jus ir panašiai (nežinia, ką darys: gal suims, lieps uždaužyti). Ir eina tiesiai kūnu prastumdamas kliūtis. Bet atsitrenkia į Patacką! Tas nemandagiai nesitraukia iš kelio, nepastumiamas. Stalinui tenka jį apeiti... Vos bespėju suvokti (sapne), koks turėtų būti įniršęs ir kaip tai pavojinga. Nesumetu, ką dar galėčiau daryti, o Patackas jau iš tolo meta frazę apie japonų Golfstrymą... (Garbės žodis, sapne viskas įmanoma.)

Nebuvau girdėjęs, kas tai – kažkokia paskutinė naujiena, – o Stalinas pasirodo girdėjęs. Jis iš tolybių bemaž neatsigrįždamas atmeta keiksmą, atseit, šūdo vertas tas japonų Golfstrymas, akimoju sutvarkysim!

Ir dingsta savo rūmuose, o aš bergždžiai mėginu suvokti, – jau pusiau pabudęs, – ką visa tai šiandien reikštų.

Gal ką reiškia, todėl štai surašiau. Gal pravers dabarties derybininkams, kokiam Ušackui, kai pasipils ultimatumai. Temąsto rimti politologai.

O kadangi kadaise buvau augintas ieškoti priežasčių ir matyti sąsajas, tai dar susimąsčiau (visai pabudęs). Kodėl? Ir kodėl šiandien? Balandžio 9-ąją būtent.

Ėgi vakar stebėjau pritrenkiantį filmą „Mariupolis“. Jonas Mekas nesupeiktų. VVP prakeiktų supuvusius Vakarus. Filmas apie nieką ir viską. Kažkur jūra, tyla; o čia miestas, visai ne tyla. Ar puls iki Pergalės dienos? Žmonės pasvarsto gana abejingai. Skuduryno turgely riaumoja tikri liūtai, skruzdėlė ir musė, abi ropoja ant apdaužytos gipsinės Afroditės nuodėmingo kūno, pragaro mašinos kaip dinozaurai žaižaruojančio plieno liejyklose ir angeliški balti balandėliai kaimyninėj liūtų griausmo gatvėj; puošni stamboka nuotaka Ukraina ištroškus gyventi ir mylėti (kokie bučiniai!), senelis griuvėsiuose kasdieniškai rūpinasi alkanu vaiku, apskritai amžiais nekintami SSRS vatnykai ir amžinos tarybinės mergelės, medaliuoti Stalingrado veteranai (vienas karštas gimtosios Ukrainos patriotas), linksmi rusiški agresoriai, širdį veriąs muzikos ilgesys ir nesulaikomai nešanti ukrainietiškai rusiška choro daina. O už sienų ir visoje „Vingio“ kino teatro salėje – kurtinanti Putino kanonada... Gyvenimas galingas kaip sapnas, gal todėl paryčiais ir atėjo sapnas.

Gal todėl toks.