Miela Neringa, visada džiugu skaityti jūsų rašinius. Juose gausu subtilių poetinių įžvalgų, žavių ironijos gaidų, o kartais ir egzistencinio rūpesčio atšvaitų. Pasiūlytame socialinės fantastikos žaidime („Literatūra ir menas“ 2013-02-01, Nr. 5, p. 13–14) taip pat įžvelgiu didelį asmeninį susirūpinimą saistantis su visa seksualinio išsilaisvinimo ir išlaisvinimo per seksualumo raišką ideologija, o sykiu ir bandymą tuos dalykus nuslėpti žaismingais vaizdiniais. Mūsų pasaulis, įdėmiau į jį pažvelgus, toks įstabus, kraupiai pasakiškas, kad jokiomis fantazijomis, juolab socialinėmis, jo neaprėpsi. O jei dar turėsi drąsos mesti akį į savo sielos sietuvą... Jau dabar sėkmingai kuriami nauji gyvūnijos pasauliai, žmogui vis labiau imant savo valdžion pačią gyvybę ir verčiant ją perdirbtinais ištekliais. Menininkai įsiskiepija sau prieigas prie interneto ir tampa pasaulinio tinklo sąmonės atstovais, kuriančiais skaitmeninius dvasinius pasaulius. Nereikia didelės vaizduotės, kad įžiūrėtum laiką, kai visa žmonija džiaugsis tokiais „laimėjimais“. Galop pavyks nusimesti tą varginančią asmenybės išskirtinumo ir unikalumo naštą susiliejant su valdančiuoju skaitmeniniu Tai. Žmogaus klonavimas jau senokai ne techninė, o vien politinė problema: knieti ir vis dėlto bijomasi. Tačiau juk žinome, koks ryžtingas ir žingeidus yra žmogus, ypač pajutęs savo visagalybės skonį. Atsiveria neįsivaizduojamos rinkos su naujais žmonijos valdymo instrumentais, kuriais, kaip tikimasi, jau pavyks išnaikinti ir „nesančio Dievo“ veidą. Perrinkdamas savo genomą žmogus tikisi pagal savo supratimą ir vaizdinį perdaryti pasaulį ir visą gyvastį. Suprantama, patobulinant. Juk sekuliariame, nudievintame, ištranscendentintame (atsiprašau) pasaulyje jis turi įgauti ir esminį visagalybės atributą – nemirtingumą.  Mirtingumu skiriamės nuo nemirtingų virusų, tačiau esame išsaugoję tą virusinės būties atmintį ir siekiame ją įgyvendinti. Nesvarbu, kad žmogaus visagalybė visada pasirodo esanti kaip su degtuku žaidžiančio vaiko, ką jau spėjome patirti XX amžiuje. Technologinės, tad ir socialinės fantastikos apraiškų tiek, kad jau ir teologai ima svarstyti, kaip suvokti žmogaus perėjimą iš homo sapiens į techno sapiens būvį. O jei jau imtume gilintis į Galimų būvių teorijos piešiamą pasaulio vaizdinį, kuriame visata aiškinama kaip praeities ir ateities būvių sąveika, ateities būviams neišvengiamai veikiant dabartį. Toje mūsų gyvenamoje Visatoje laiko kryptis priklauso nuo pokyčių eigos, tad laikų esama įvairių, o būviai vienas kitą veikia ne priklausomai nuo padėties erdvėlaikyje, o pagal panašumą. Sąmoningumas – neišvengiamas Visatos atributas, tik esama daugybės jo lygmenų bei pavidalų, apie ką vaizdingai kalbama jau įvairiausiuose mituose. Ta teorija grindžiama kvantine elektrodinamika. Tad jūsų pateiktame vaizdelyje niekaip negalėjau įžiūrėti jokios socialinės fantastikos. Man regėjosi vien neduodanti jums ramybės erotinė fantazija, kurios liepsnelės peršviečia tekstą –­ visos įvairiausių galaktikų ir civilizacijų būtybės „imsime mylėtis pačiais įvairiausiais, kokius tik galime įsivaizduoti, būdais“.  Mylėkimės kuo įvairiau, juolab ir dabar nestinga nei išmonės, nei jai pritaikytų įtaisų – sparčiai didėja įvairiausių „čiuptuvėlių“ pasiūla. Vis dėlto niekaip negaliu įsivaizduoti tokios amžino orgazmo apimtos visuomenės gyvenimo dėl vienos paprastos priežasties – visose galaktikose bei civilizacijose socialiniai santykiai grindžiami valdžia ir pavaldumu. Su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Taip pat ir kosminiam orgazmui. Tokia jau ta mūsų Visata. Tačiau ne tai svarbiausia. Kada gi įmanomas toks perėjimas į visuotinio mylėjimosi būseną? Atsakymas aiškus ir nesyk įvairiausio rango mąstytojų bei ideologų išsakytas, – kai „seksualumas nebebus susietas su gimstamumu, o vien tik su malonumu ir ekstremaliais erotiniais potyriais“. Jūsų mintis ir svajonė lyg iš A. Tereškino knygų. Tik žavesnė, nes naivesnė, tikresnė, seksualesnė. Galime džiūgauti, kad mums pasisekė gyventi regint tokį išsilaisvinimą – lytinių santykių malonumai ir juos aptarnaujančios rinkos jau gana atskirtos nuo su gimstamumu susijusių pasekmių. Tačiau dar nevisiškai – išlieka tradicinės vyro ir moters lyčių skirtingumu grindžiamo mirtingųjų pasaulio tvarkos nuovoka, trukdanti laisvai, be jokių įsipareigojimų plaukioti grynojo malonumo vandenyne. Keliauti nuo vieno orgazmo prie kito – galingesnio. O sykiu ir žiauresnio. Neišvengiamą prievartą kildina du dalykai. Visiems siekiant vien seksualinių malonumų žmogus žmogui tampa vertingas tik kaip galimybė išspausti iš jo tą malonumą. Tad malonumas ir valdžia – dvi to paties erotiškumo pusės. Šitai gerai suvokė visi erotinio išsilaisvinimo pranašai, tarp jų ir didysis Markizas de Sade’as. Visuotinio mylėjimosi vaizdinys yra blankus. Daug ryškesnis – orgazminio, orgijinio mylėjimosi, kuris reikalauja eit iki pačios paskutinės ribos ir ją peržengti. Kaip N. Osimos filmuose. Taip pat ir filosofinėje plotmėje, kadangi orgazmas ištraukia žmogų iš jam įprasto žmogiško, tad ir dvasinio būvio ir grąžina jį ne-žmoniškos gyvybinės energijos galiai. Tokio orgazmo gausu ne tik didžiosiose XX amžiaus orgijose, – jų esama ir kai kurių didžiųjų menininkų kūriniuose, kuriuose atsiskleidžia galimybė patirti ne-žmogišką būvį. Tie kūriniai savaip laisvina, tačiau bėda, kai jais imama laisvinti.
Gausu seksualumo laisvintojų, seksualaus piliečio (sexual citizen) teisių reiškėjų ir  ideologų. Niekingi tradicionalistai, apkiautę moralistai, marginalizuotos bažnytinės davatkos niekaip nenori modernizuotis, pažangėti ir eiti į šviesią visuotinio mylėjimosi ateitį. Vis dar gina „seksualumo ir gimstamumo“ ryšių likučius. Tad ir santuokos sakramentą. Kodėl gina? Nes įsitikinę, kad tą ryšį visiškai nutraukus ore pakimba ir sunyksta visi žmogiški jausmai ir su jomis susijusios vertybės. Pirmiausia – meilė. Nes meilė nėra vien mylėjimasis ir malonumas. Iš meilės plaukia esminė egzistencinė žmones susaistanti atsakomybė. Iš mylėjimosi –­ daugių daugiausia juridinė. Ką jau kalbėti apie pasiaukojimą. Kaip galėtume įsivaizduoti pasiaukojimą siekiant malonumo? Pakimba ore pats žmogaus supratimas. Tad jūsų žodžiai visiškai tikslūs – „imsime mylėtis“. Išsilaisvinę iš meilės vergijos, kurioje glūdi dieviško dvasingumo (valios ir įpareigojimo) įspaudas. Meilėje, kurią vis dar išpažįsta dalis atsilikusios žmonijos ir nesiruošia keisti į primygtinai siūlomas „pagarbą“, „toleranciją“, glūdi krikščioniškas užtaisas, Dievo meilės atšvaitas. Kaip ir kryžiuje. Tad galutinai išsilaisvinti įmanoma tik pasaulyje be Dievo. Laisvinantis būtina trinti Dievą ir visas dieviškumo, taip pat sakramentalumo apraiškas. Geriausia – Bažnyčią priverčiant ar įtikinant atlikti savinaikos apeigas. Pavyzdžiui, tuokti vienalyčius ar keistalyčius (queer). Tokia paprasta visiems seksualumo laisvintojų svarstymams būdinga logika –­ nusisukti nuo Dievo. Todėl ir rašote: „Aš nežinau, ar Dievas yra, įrodymų nepakanka“.  Ir pridedate gražų vaizdelį apie jūsų netikėjusį senelį ir jo brolį kunigą, teigdama galimybę visiems gražiai sugyventi.
Nesileisiu į nuobodžius svarstymus apie įrodymus, mokslinę jų sampratą. Siūlau tik pagalvoti apie akivaizdžius dalykus. Žmonių santykiai grindžiami ne įrodymais, o tam tikrais akivaizdumais. Niekas niekam negali įrodyti, pavyzdžiui, esąs sąžiningas. Neįmanoma būtų įrodyti, kad egzistuoja pati sąžinė. Kas nutiktų žmonių gyvenamam pasauliui, jei prireiktų pateikti mokslinius meilės įrodymus. Daug lengviau yra sutarti pasimylėti, nei galvoti apie tokius įrodymus. Dievo buvimas taip pat akivaizdus daugybei žmonių. Pagal tą akivaizdumą jie ir gyvena. Tačiau esama ir argumentų, kad Dievo buvimas būtinas, nes tik Juo (Absoliučia dvasia, vaiskiąja sąmone, transcendencija, Kosminiu protu) grindžiamas žmogaus buvimas ir mąstymas. Juk ir buvęs JAV nacionalinio žmogaus genomo projekto vadovas, išgelbėjęs genomą nuo visiško privatizavimo, tad ir suprekinimo, F. Collinsas yra visiškai įsitikinės, kad galop suvokė Dievo kalbą Visatoje. Ir įrodinėja šitai savo straipsniuose bei knygoje. Tik pagalvokime, kaip per nepaprastai trumpą istorijos požiūriu laiką Jėzaus Kristaus pasirodymas pakeitė žmonijos raidą. Nesiplėsdamas pasakysiu tik tiek – apleidžiamos savųjų dievų civilizacijos žlunga. Tačiau ir dievams reikalingas žmonių palaikymas. Ne veltui – už meilės malonę.
Tikinčiųjų ir netikinčiųjų sugyvenimas nebuvo ir nebus idiliškas. Apskritai žmonių sugyvenimui būdinga valdžia, prievarta. Akivaizdžios yra istorijos pamokos, ypač sovietinės. Dažnai užmirštame, kad ir prancūziškasis revoliucinis „laisvė, lygybė, brolybė“ buvo sukurtas ir paskleistas kartu su valstybine Didžiojo teroro mašina. Kitaip neišeina. Laisvinamasi visada laisvinant. Atvira arba kultūrine, juridine ir kitokia prievarta. Viešo diskurso bei politinio korektiškumo registrų valdymu. Kas labiausiai trukdo laisvintis? Akivaizdu, kad Dievas, jo įsakymai ir jais grindžiama pasaulio tvarka. Tos tvarkos negalima atšaukti jokiais dekretais, tad būtina įvairiais būdais silpninti ir trinti jos nuovoką, tad ir to pasaulio žmogaus paveikslą, visus egzistencinius žmonių santykius ir būvius keičiant prekiniais ir juridiniais.  Šiuo atžvilgiu niekaip negaliu įžiūrėti jokių „sąmokslo teorijų“, kurių patariate saugotis. Juolab kad gyvename sąmokslų akivaizdoje –­ dalyvaujame pasauliniame kare su teroristais. O juk tie yra patys tikriausi sąmokslininkai. Nusimeskite „sąmokslo teorijos“ akinius ir pamatysite, kad sąmokslai – vieši ir nepaliaujamai viešinami. Taip pat ir Lietuvoje. Tada galėsime puoselėti „laisvą, kritinį ir ironišką požiūrį į visuomenę“ šiame eroso ir mirties lydomame, tačiau meilės ir vilties peršviestame pasaulyje.

Vytautas Rubavičius