Autoriaus nuotrauka

 

/ / /

Vieną savaitgalį tvarkiau senelio geležis. Senus šaldytuvus ir kitokius buities rakandus pavertęs spintomis, jose vis kaupė įvairiausius įrankius, detales, atraižas, instrumentus, nuopjovas. Tai ilgų distancijų bėgimas, žinant, kad slenkant dešimtmečiams vienos ar kitos geležėlės prireiks: šienapjovės danties, tarybinės vieno kiaušinio dydžio keptuvės ir pan. Arba savita nepriklausomybės deklaracija. Kam nors sulūžus, sugedus, pakrikus, galėjo apeiti sienas, nukabinėtas visokiausiais mažmožiais ir ką nors pritaikyti. Galvoju, kai kaupiu nuotrupas iš spektaklių, eilėraščių eilutes, fotografijas, ką jomis sutaisysiu, ką pasigaminsiu? 

/ / /

Reikia rašyti apie teatrą tarsi bandytum išversti spektaklį į muziką, į eilėraštį, į kažką visai kita, kas apimtų ir praplėstų. Paversti kažkuo kitu. Tam tikra prasme popieriuje atšvęsti įgytą patirtį, atlikti kūrinį savo patirties ir žinių instrumentais, savo vidujybės sausgyslėmis. Ilgai nerašiau. 

/ / /

„Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ (režisierius Antanas Obcarskas, vaidina Gytis Ivanauskas), be klimato kaitos grėsmės ir mūsų visų laukiančio išnykimo, vėrėsi ir dar viena tema – taisyklių. Dramaturgė Miranda Rose Hall numatė, o Kūrybiškos Europos programoje projekto „Tvarus teatras?“ iniciatoriai sutiko laikytis taisyklių, kaip gali būti statomas kūrinys. Numatyta, kad pagrindinį vaidmenį turėtų atlikti save moterimi identifikuojanti aktorė arba seksualinei ar rasinei mažumai priklausantis aktorius, spektakliui reikalingą elektros energiją gaminti scenoje, rodymo reikmėms neišnaudoti daugiau nei 150 vatų, pasitelkti kitas tvarias priemones. 
Kaip ir daugelis civilizacijų, turime savo etiketą, taisykles. Ne tik šio spektaklio, bet ir įvairiuose kituose kontekstuose. Jos mums leidžia pamažu ieškoti būdų siekti lygybės, tvarumo, socialinio teisingumo ir t. t. Tačiau ar mes jas taikome kitiems, ne mūsų kultūros asmenims, pavyzdžiui, pabėgėliams? Kas tomis taisyklėmis naudosis ar bent domėsis po mūsų? Nereikia laukti žmonijos išnykimo, elementariai, tiesiog senstant valstybėms, vienos kultūros keičia kitas. Kartais apima jausmas, kad galutinai išpuoselėjus sugyvenimo choreografiją, paskutiniam jos autoriui beliks išjungti šviesą. Visgi svarbu neatsidurti situacijoje, kai praeinant nuosavai epochai bandai prismaigstyti jos paminklų aikštėse ir skveruose: nesugebi įtikinti, kad kažkas yra svarbu, tai bent jau pasodini tą bronzinį kažką, kad būtų nepajudinamas. 

/ / /

Pauliaus Markevičiaus „Alberai, WRU“ tapo viena svarbiausių mano teatro patirčių. Jau užsidariusiame „House of Puglu“ vienišas P. Markevičius priešais vienišą žiūrovą atlikdavo performasą, kuriame, išnarsčius Albert’o Camus biografiją ir idėjas, tiesiogine to žodžio prasme guliesi karstan, ant tavęs žyra žemės ir žievės, atsiduri pačiuose teatro viduriuose, kuriuose, kaip ir Frederico Garcíos Lorcos darbuose, – mirtis. Arba pažadintas troškimas gyventi, netikėtai ištikus kažkokiai prasmei, susižinojimui, pavyzdžiui, ką pasakytum eidamas pasitikti mirties (tikiu, neretam prireikė pastangų susilaikyti nuo grajauskiško „ačiū, buvo gražu“). Atmintyje dar vis šmėsčioja šokantis siluetas, šaukiantis idealistą Alberą. Tą pačią giją režisierius tiria ir naujajame „Café Existans“. Čia apšlifuotus, kiek tvarkingesnius, gracingesnius egzistencialistinio mąstymo puslapius vartė keliose salėse tarp žiūrovų įsimaišę aktoriai, gan meistriškai atliekantys vilties ir nevilties etiudus, ieškantys prasmės, kelių išgyventi, nenusižudyti, kurti. Nors nuolatinis kontaktas su žiūrovais galėtų vesti prie netikėtų atverčių, improvizacijų, rodės, kad vis dėlto lieki nuošaly, kad veiksmas ir egzistenciniai klausimai mezgasi tam tikroje nepajudinamoje poetiškoje idilėje. Jaukus, prigesintų šviestuvų, dailiai aprengtų aktorių su art deco akcentais, didingų klausimų ir subtilių kvapų prisodrintas vakaras atrodė tarsi neįmanomas šiais laikais. Tarsi svajonė dienų dienas gurkšnoti vyną ir kalbėtis apie poeziją. Tokia gera, kad beveik neįmanoma. Vis dėlto išeitis – atsigręžti vieniems į kitus, kalbėtis, galbūt pakelti taurę, nieko per daug nesureikšminti, pabūti šalia (panašiai kaip Paolo Sorrentino pokalbiai ant stogo „Didžiame grožyje“). Galima ten taip ir nueiti. 

/ / /

Neseniai sužinojau, kad galima išsinuomoti alpaką. Ją atveža tiesiai į biurą, galima aprengti norimais rūbais, fotografuotis. Gali ištraukti cirką iš Lietuvos, bet ne lietuvį – iš cirko. Ar ne per daug ten meškos su kareiviška kepure ir degtinės buteliu?

/ / /

Skaitant literatūros ar teatro kritiką, neretai pasitaiko eilutės „šis kūrinys tiks tokiam ir anokiam žiūrovui“ arba „ši knyga – jums, jeigu galvojate apie tą ar aną“. Jas perskaitęs vis įsivaizduoju, kaip karštligiškai kūriniai ieško savo žiūrovo (panašiai kaip Luigi’o Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“). Ir liūdina, ir džiugina – vis tiek kažkam tiksi. Arba gal Dovydas Kiauleikis pasakytų, kad tiesiog esti per daug kultūros? Tai ir tam tikras kritiko diplomatijos aspektas, ypač laikais, kai kiekvieną dalyką galima vertinti iš daugybės perspektyvų ir nėra vieno teisingo atsakymo. Kritikai padeda suieškoti žiūrovą. 
Viename „Keistuolių teatro“ spektaklyje aktorius nuo scenos (gal ir improvizuodamas) šūktelėjo: „Mūsų žiūrovai į kitus teatrus nevaikšto.“

/ / /

Savaitgalį važinėjom po kaimus ieškodami sodybos. Išvykus iš miesto laikas teka kitaip, lėčiau. Atrodo, jei mieste nori kažką pastebėti, išgirsti, išgyventi, reikia tarsi peiliu išpjauti daugybę pašalinių nereikalingų dalykų, išfiltruoti triukšmą, kad liktų tik svarbiausia dalis, kurią pasilaikytum. Kodėl tiek daug dalykų darosi neįmanoma išvengti? O sėdint ten, kur upė daro vingį – atvirkščiai, detalės jungiasi, viena kitą papildo. Grįždami nuo Riešės matėm, kaip miestas plečiasi nelyg pelėsis, mažais (labai skirtingais, labai vienodais) namukais tankiai užsėdamas didžiulius plotus. Bandžiau prisiminti, kodėl kadaise taip troškau kraustytis į Vilnių. Vis dėlto troškau ne Vilniaus, o to, kas, žinojau, čia atsitiks.

/ / /

Kartą muziejuje savanoriavo mergina vardu Meilė. Meilė yra savanorė. Tiek žinių šiam vasaros vakarui.