Lietuvos premjerės Ingridos Šimonytės mintis apie galimą Lietuvos žydų istorijos muziejų Vilniaus sporto rūmuose paskatino pagalvoti, kokia kryptimi eisime kurdami šį ir kitus su Lietuvos žydų istorija susijusius muziejus, ypač Panerių memorialo ir Vilniaus geto muziejų ekspozicijas: triukšmo ar tylos. Tas pats klausimas keltinas ir apie šiuo metu Šeduvoje kuriamą „Dingusio Štetlo“ muziejų, kurį stato, tiesa, privatus kapitalas.

 

Žydų muziejus Berlyne, 2014 09 01. Nuotrauka iš wikipedia.org

 

Veikiausiai nesuklysiu pasakęs, kad Holokausto istorijos muziejų kultūra Vakaruose šiandien yra kaip niekad turtinga ir rafinuota. Įspūdingi pastatai, vaizdai, garsai – tiesiog galva sukasi . Šį kartą „Vakaruose“ – dar ne Lietuvoje, nes mes per 32 metus nuveikę nedaug, tiksliau – tebegyvename „Žalio namo“¹ ir Panerių memorialo „trobelės“ realybėje. Visgi kiek­vienąsyk, kai gyvenimas atveda į tokias prašmatnias atminties institucijas kaip JAV Holokausto memorialinis muziejus (USHMM), Holokausto istorijos muziejus Jad Vašeme (YVHHM) ar Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN, į galvą smilkteli mintis, kad visa ši infrastruktūra ir ekspozicijų efektai, netgi, sakyčiau, ekspozicijų plepumas rodo ne tik rimtą valstybių požiūrį į Holokausto atminimą, bet ir konformistišką pasidavimą šių dienų dvasiai kurti interaktyvų ir itin aktyvų turinį.

Per pastaruosius 30 metų Vakarų pasaulis išgyveno Holokausto istorijos muziejų bumą (taip pat ir paminklų bei memorialų bumą, bet šįkart ne apie juos). Šio proceso atskaitos tašku, jei bandytume tokį rasti, linkčiau išskirti USHMM atidarymą Vašingtone 1993 m. ir panašiu laiku pradėtą Holokausto muziejaus Jad Vašeme plėtrą (naujas muziejus čia atsidarė 2005 m.). Tai buvo architektūriškai ir funkciškai naujo tipo² institucijos, kuriose lankytojai buvo ne tik supažindinami, bet ir įtraukiami į dialogą su praeitimi, dabartimi ir pačiais savimi. USHMM ir YVHHM funkcionavo keturiose plot­mėse: kaip muziejai, edukacijos erdvės, tyrimo institutai ir paminklai. Abi inter- ir daugiadisciplinės institucijos tapo idealiuoju šios rūšies objektų modeliu, į jas pasisemti žinių, „kaip reikia kalbėti apie Holokaustą“, kviečiami specialistai iš visų šalių.

Šiam modeliui, kaip minėta, būdingas daugiafunkciškumas, t. y. muziejaus, edukacijos, tyrimo ir memorialo funkcijų derinimas, o kalbant apie ekspozicijas – susitelkimas į Holokausto ištakas, jo sąsajas su kitais nusikaltimais žmoniškumui, akcentuojamos asmeninės aukų istorijos ir pirmo asmens perspektyva, pateikiami ne tik aukų, bet ir stebėtojų bei žudikų žiūros taškai, pristatomi kruopščiai atrinkti iškalbingi eksponatai ar jų kopijos. Tokiai kompleksiškai prieigai atsirasti reikėjo dešimtmečių diskusijų ir bandymų, todėl negali nedaryti įspūdžio. Tačiau šioms ekspozicijoms būdinga tai, apie ką užsiminiau teksto pradžioje: vaizdai, tekstai, garsai... Daugybė durų durelių – nežinai, kurias atidaryti, šimtai veidų – į kurį žvelgti, ekranų mirgesys – nežinai, kuriam skirti dėmesį, iš visur sklinda balsai – kurio klausyti, viskas šviečia ir tarsi kviečia įsitraukti, tačiau sykiu jauti, kad iš akių išleidžiama kažkas labai svarbaus: tyla.

Ypač daug naujų Holokausto muziejų Europoje atsirado per pastaruosius 20 metų ir veik kiekviena Vidurio ir Vakarų Europos šalis pasistatė savo USHMM ir YVHMM: 2000 m. duris atvėrė nauja Holokausto ekspozicija Karo muziejuje Londone, 2001 m. – Žydų muziejus Berlyne, 2005 m. – Holokausto memorialas Berlyne, tais pačiais metais – Šoa muziejus Paryžiuje, 2013 m. – Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN ir kt. Pastarosiose atminties institucijose nuveikta išties daug, kad lankytojai nenuobodžiautų ir visgi neapleidžia jausmas, kad ekspozicijos balansuoja ant rafinuotos pramogos ribos, o jų kūrėjai tarsi bijo sau ir lankytojams pasakyti, jog „čia jums ne pramoga“, „čia jums ne dark tourism“, ir neužtikrina sąlygų atsitraukti, nuščiūti, apmąstyti. Pavadinčiau tai netgi medijų prievarta, tiksliau, prievartavimu medijomis. Ar lieka galva ant pečių išėjus iš tokio metapasaulio? Ar tik chaosas ir kojų maudimas, nes kai kur sąmoningai nepalikta vietos prisėsti (POLIN).

Nenoriu pasakyti, jog visos atminties institucijos yra vienodos. Kalbu tik apie naujas madas diktuojančių didžiųjų muziejų tendencijas, kai pristatoma daugybė įvairių temų. Tarkime, informacijos ir efektų krioklių nepatirsite ir sveiką protą išsaugosite Katynės muziejuje Varšuvoje arba Palmyrų muziejuje prie Varšuvos, taip pat Ulmų šeimos (žydų gelbėtojų) muziejuje Markove. Nebūsite ištaškytas ir apsilankęs (-iusi) 2017 m. atnaujintame buvusios Salaspilio koncentracijos stovyklos muziejuje, kuris, palyginus su šiandienos Antrojo pasaulinio karo muziejų kultūros kreiseriais, gali atrodyti kaip kateriukas, vis dėlto nustebina kuklumu ir informacijos išdėstymu ypač ribotoje erdvėje. Tradicinės ir modernios muziejinės informacijos perteikimo priemonės čia, mano supratimu, idealiai suderintos.

Teksto pradžioje iškėliau hipotezę, kad tokio ekspozicijų plepumo ir stipraus lankytojų stimuliavimo šaknys veikiausiai susijusios su ekspozicijų kūrėjų konformizmu, t. y. siekiu įtikti vaizdų ir efektų išpaikintam vartotojui (ypač jaunajam, ypač amerikiečiui), sukurti jam savotišką pramogą, tačiau esu mintijęs ir kitaip: galbūt kankinimą vizualiniu bei akustiniu triukšmu ir sykiu baimę kalbėti mažiau, tyliau, darant ilgesnes pauzes iš dalies galima paaiškinti didžiule baime, kad žinia apie Holokausto baisybes nebus išgirsta ir tai vėl pasikartos? Nors galbūt reikėtų mąstyti kaip tik atvirkščiai, imant pavyzdį iš šeimos ar mokyklos gyvenimo: kai kalbama garsiai, kai perkalbama ar rėkiama, niekas nieko negirdi. Kai imama kalbėti ramiau, sukuriama erdvė klausymuisi, reikalai pasikeičia. O kuo rizikuojama, kai tokios erd­vės nesuteikiama? Perfrazuojant kultūros teoretiko Marshallo MacLuhano frazę, „amžino plepėjimo (M. MacLuhanas rašė „budėjimo“, – aut. past.) kaina yra abejingumas“.

Pirmieji Holokausto paminklai Europoje buvo paprasti lauko akmenys, smėlio sampilai ar kuklūs tradicinių formų, dažniausiai – obelisko, atminimo ženklai, o muziejai – autentiškų pastatų sienos. Amsterdamo žydų istorijos muziejaus švietimo skyriaus vadovas Ralphas Levie yra pastebėjęs: „...kartai, kurią vadiname pirmąja, užtenka ir akmens; ji turi savo prisiminimus, ir nėra reikalo daryti kažką daugiau.“ Praėjus 80 metų nuo Holokausto pradžios, mums, vaizdų ir garsų kultūros vaikams, to tarsi neužtenka – statome sudėtingas konstrukcijas. Tai, žinoma, suprantama, bet ar jos padės išlaikyti Holokausto atmintį gyvą? Gal mums reikia... žinių – taip, žinių, – bet ir paprasto jautrumo, kuris silpsta, kai siela ir protas intensyviai dirginami vaizdais, garsais ir informacija? Mano metodas toks: lankytis autentiškose vietose ir panirti į jų iškalbingą tylą, o muziejų, jei yra galimybė, aplenkti. Taip esu daręs Aušvice II (Birkenau). Po apsilankymo prie susprogdintų krematoriumų ir tylaus apskrito tvenkinio, kurio dugne slūgsojo aukų pelenai, man nereikėjo jokio muziejaus.

Čia galėčiau ir baigti, bet dar šiek tiek pratęsiu: nors masinių žudynių vietų kraštovaizdžiai per 80 metų taip pat patyrė įvairių erdvinių transformacijų ir šiandien tik primena tuos laikus (Aušvice II per karą neužaugo nė žolės stiebelis, o Paneriuose žiojėjo grioviai, bet ne išlyginti apskriti dubenys su dekoratyvinėmis gėlėmis kaip vėliau, kai žudynių duobes bandyta paversi kapais), visgi jose dar gali tinkamai nusiteikęs ir turėdamas žinių pajusti, kas čia išties vyko, priešingai nei šiuolaikiniuose naujuose, supermoderniuose ir estetiškuose Holokausto muziejuose, kur vaizdai, garsai ir konceptualieji menai susuka galvą ir paradoksaliai trukdo. Tikėkimės, kad šito pavyks išvengti būsimuose Panerių memorialo, Vilniaus geto muziejuose ar Lietuvos žydų istorijos muziejuje, jei tokį būtų apsispręsta kurti. Minimalistinės architektūros ir interjero principas less is more labai tinka ir muziejams.

1 Tai bene svarbiausia Holokausto istorijos Lietuvoje ekspozicija mūsų šalyje (priklauso Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui). Žaliu namu praminta dėl medinio namelio, kuriame veikia ši atminties institucija, spalvos. Čia 1918 m. spalio 1–3 d. vyko slaptas pirmasis LKP suvažiavimas.

2 Pirmosios ekspozicijos, susijusios ne su karinėmis pergalėmis, kautynėmis ir mūšiais, o su socialinėmis karo pasekmėmis, praradimais, buvo sukurtos Londono karališkajame karo muziejuje ir vėliau tapo norma.