Žygimanto Gedvilos nuotrauka

 

Metų laikų kaita įtraukia į pastovybę: po rudens ateina žiema, po žiemos – pavasaris, po pavasario – vasara ir taip toliau. Tai stebuklas, tačiau įsigilinti į jį paprastai pritrūksta laiko: įstabi mirties ir prisikėlimo misterija laiko girnose virsta rutina, ir čia prasmės – ne tiek ir daug. Galbūt todėl stiprėja poreikis išsaugoti, išlikti, išbūti nieko per daug nekeičiant, nesikėsinant į duotybes, neatitrūkstant nuo ritmo, kuriuo iš pradžių formuojasi, o paskui degraduoja organika: neprisitaikysi – pražūsi.

Kažkas panašaus vyksta ir Lietuvos kultūroje: įprasti ritualai užpildo kalendoriaus laukelius ir laiką pradedi skaičiuoti ne valandomis ir mėnesiais, bet poezijos pavasariais ir poetiniais druskininkų rudenimis, bienalėmis. Tai žavinga ir kuria prasmingo, spalvingo gyvenimo iliuziją. Tačiau prasmės (ir netgi spalvų) iš tikrųjų – ne tiek daug. Dalis festivalių velka sunkią buvimo „seniausiu“ arba „didžiausiu“ naštą. Juos reikėtų uždaryti ar reformuoti, bet… tsss, šventa. Menininkus slegia kultūros „kilnumo“ dogma ir lėšų stygius. Kultūros vartotojai – apsėsti meno vartojimo madų ir savo įtakos iliuzijų.

Bruzdesio daug, turinio – kaip pažiūrėsi. Viena akivaizdu: kultūros budrumas – priblėsęs, ir turbūt ne dėl to, kad kūrėjai vis mažiau vartoja svaigalų. Sunku sočiame, pasiturinčiame gyvenime palaikyti akylumo gyvastį. O ir kam tai daryti? Viską, įskaitant ir prasmę, galima įsigyti parduotuvėje. Todėl į menininkų šnekas apie aukštus tikslus ir naują, neva progresyvų požiūrį, matyt, reikia žvelgti su skepsiu: kultūra Lietuvoje ir Europoje vis dažniau yra rutina, tokia pat pilka kaip darbas biure, tik vis dar – iš inercijos ar naivumo – siejama su savaimine verte ir tradicija.

Netiesa, kad neatsiranda įstabių naujų kūrinių – jų atsiranda. Vis dėlto pažvelgus plačiau matyti ir didžiulis idėjų stygius. Deja, trūksta ne tik jų. Dar labiau trūksta drąsos: nemažai menininkų dėl patogumo ar motyvacijos stygiaus yra strigę strategiškai patogioje karjeros stotelėje ir nuobodžiai kartojasi. Dar kiti keistis tiesiog tingi. Kam vargintis, jei išsilaikyti meno viršūnėse pakanka to, ką jau nuveikei? Na, o pastaraisiais metais vis dažniau susiduriame su nauju reiškiniu, kai meno profesionalai (ar kitų tokiais laikomi) kūriniuose nesugeba įkūnyti savo pačių deklaruojamų idėjų: elementariai pritrūksta meistrystės.

Norisi tikėti, kad tai tik tamsesnis periodas, kurį, sekant gamtos ratu, tereikia išbūti, išlaukti – ir idėjų atsiras. Galbūt. Vis dėlto reikėtų neprarasti budrumo: į rutinos spąstus patekę ne tik meno ir kultūros reiškiniai, bet ir kritika jiems – mintinai žinomos problematikos, ilgesniais arba trumpesniais intervalais atsikartojanti medijose (pvz., įkyrėjusi paminklinimo viešosiose erd­vėse tema; muziejų desovietizacija). Kiekvieną birželį grįžta mokyklinių literatūros programų (ir literatūros pamokų reikalingumo) klausimas. Žiemą (su Lietuvos kultūros tarybos programomis ir Nacionaline kultūros ir meno premija) – kieno nors vis įžvelgiamas korupcijos kultūroje fantomas. Pavasarį – kartu su sugrįžtančiais paukščiais, iki gaunant paskirtas lėšas, – badu marinamos vargšės kultūros vaizdinys.

Viešojoje erdvėje susiformavo netgi specifiniai diskursai, kritikuojantys seniai išnykusius reiškinius (pvz., „agrarinę“ lietuvių literatūrą, kurios atseit „niekas neskaito“), arba konstatuojantys nesamas problemas (nuo kalbininkų įsivaizduojamų „represijų“ iki Salomėjos Nėries ir Justino Marcinkevičiaus). Tuo pat metu fone girdėti kultūros vadybininkų sukalibruotos fanfaros apie neprilygstamus Lietuvos kultūros pasiekimus, didžius menininkus, unikalų turinį, svaiginamą pasisekimą.

Jei šią kritiką ir savigyrą naudotume kaip gaires orientuotis kultūroje, – o kartais taip ir nutinka, juk nesame atsiskyrę nuo spaudos, televizijos, – atsidurtume tarsi kitoje planetoje, neturinčioje iš esmės nieko bendro su realybe. Planetoje, kur nuo Vakarų atsilikę ir okupacijos traumų nusėti laukiniai lietuviai vaikšto su klumpėmis, juos persekioja šimtai sovietinių paminklų, o toli už jūrų marių, išsivadavę nuo agraro ir protėvių tamsumo, publikos širdis pavergia genialūs lietuvių kūrėjai.

Juokinga? Paika? Taip. Perlenkta? Šiek tiek. Bet tomis išgalvotomis problemomis ir ditirambais (sau) dalis kultūros elito ir žurnalistų grindžia savo teisę būti. Visa tai girdi (viena ausimi) ir mato jaunimas – tas pats, kuriam šiandien atseit per sudėtingas Vaižgantas. Jis ateity reikalaus priplėkusio, stereotipizuoto, išankstinėmis nuostatomis ir neišmanymu grįsto „modernumo“. Ratas užsidaro.