Arūnas Spraunius. Pasakėčių apie triumfus koveriai (I): takios tapatybės triumfas

„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)

Arturo Aliuko piešinys

Mirceos Eliade’s studijoje „Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė“ apgiedotais priešistoriniais laikais universalių pirmapradžių veiksmų kartojimas įgalindavo žmogų periodiškai atgimti konkrečiu mentaliniu pavidalu. Johano Huizingos veikale „Viduramžių ruduo“ vėlyvųjų viduramžių gyvenimo sanklodoje išskiriama aplinkybė, kad bet kurį veiksmą lemdavo išraiškingas ritualas, kuris užtikrindavo patikimą, nusistovėjusį gyvenimo stilių.

Tais palyginti tolimais laikais kategoriškai pasisakyta už egzistencinį konkretumą, savivalė leista nebent poetiniuose naratyvuose. Savivalė ten pat leista ir gerokai vėliau, bet poindustrinė tikrovė tokią padėtį pakoregavo, ir dabar turime reikalą su tuo, ką Zygmuntas Baumanas apibrėžė „takios dabarties“ bei „takios tapatybės“ sąvokomis. Skelties (skelčio? Skeltės? Skelčiaus?.. – shit...) žanras nesuteikia erd­vės suinteresuotoms klajonėms teorinės minties plotuose, tad būkime konstruktyviai, dilginančiai konkretūs.

Medicinos žurnalas „BMJ Open“ informuoja apie Naujojo Pietų Velso universiteto Australijoje mokslininkų daugiausia Šiaurės Amerikoje bei Europoje atliktą tyrimą, patvirtinusį, jog dabartinė moterų karta panaikino vieną seną atsilikimą nuo vyrų. XX a. pradžioje vyrai 2,2 karto dažniau už moteris griebdavosi butelio, 3 kartus dažniau nusmukdavo iki alkoholizmo ir 3,6 karto dažniau už dailiąją lytį dėl tos priežasties susirgdavo, pavyzdžiui, kepenų ciroze. Šio šimtmečio pradžioje vyrai geria už moteris daugiau tik 1,1 karto ir tik 1,2 karto dažniau nusigeria iki alkoholizmo. Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos profesorius Markas Petticrew tai aiškina socialinių vaidmenų keitimusi poindustrinėse visuomenėse ir spiritinių gėrimų reklamos, dažnai taikančios į moterų (ypač jaunų) vartotojišką segmentą, poveikiu. Be abejo, tai dialektinė jungtis – jei nebūtų socialinių vaidmenų slinkties, taikyk netaikęs į kokį nori segmentą...

„Takumas“ skleidžiasi nenumaldomai ir visur. Pora to paties fakto pateikimo variantų. Interneto dienraštis „korrespondent.net“ apie žurnalo „Der Spiegel“ kovo numerio viršelį informavo: „Ant viršelio pavaizduotas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su Donaldo Trumpo šukuosena.“ Dienraštis „censor.net“ naujieną pateikė taip: „Der Spiegel“ ant viršelio įdėjo JAV prezidento D. Trumpo portretą su Rusijos prezidento V. Putino veidu.“ Bet abu leidiniai sutiko su retoriniu žurnalo klausimu, esančiu po portretu: „Kiek V. Putino D. Trumpe?“

Iš tiesų, kiek kuriame kurio? Klausimas, pakylėjantis du kraštutinius konservatorius į postmodernų triumfą – abu išdidžiai, nes, savo laimei, veikiausiai nedisponuoja faktais, stoja greta Sidnėjuje gyvenančio aktyvisto Norie, kuris 2014-aisiais laimėjo teismą dėl neapibrėžtos lyties įteisinimo. Žmogus gimė vyru, bet 1989-aisiais jam atlikta lyties keitimo operacija ir jis ėmė siekti pripažinimo savo naujai tapatybei. Australijos aukštasis teismas prašymą patenkino, ir nuo tada Norie – trečios, neapibrėžtos (neutralios) lyties atstovas.

Tai vis pašėlusio intensyvumo apraiškos, ne kitaip. Pavyzdžiui, turime ne vien geopolitinį „Brexitą“, bet ir privatų „Bredžitą“ – taip leidinys „Slate.fr“ pavadino viešojoje erdvėje ištiražuotas Angelinos Jolie ir Brado Pitto skyrybas, nors pastarasis viešai skelbė pageidaująs tylaus išsivaikščiojimo. Mes, publika, tuo geranoriškai netikime – „Bredžitas“ buvo naujo televizijos sezono anonsas, pašauktas auginti pardavimus. Širdį draskantys advokatų ginčai, viešas privataus gyvenimo skalbimas – visi šie judesiai skirti gaminti katarsiui, kad siužete reikliai dalyvautų ir publika. Kaip andai (išraiškinga laiko aplinkybė) rašė Guy Debord’as, spektaklis yra kita pinigų pusė.

Logiška, kad energingais laikais darosi ankšta tapatybėje, kuriai apie kokius 20 tūkst. metų. Todėl ir žanras šįkart –­ pasakėčia, nieko tinkamiau nesugalvosi, mat jis imperatyviai reikalauja moralo, kuris čia yra ir publikos lūkesčius tenkinanti pageidautina (esą išganinga) pabaiga. Na ir kas, kad moralas irgi koveris – kitų pasakėčių koverių bus kiti moralų koveriai. Jei vartotojai stokoja fantazijos (o jie jos stokoja, neturi fantazijai laiko) sugalvoti savo, pateikiami moralų variantai pasirinkti:

– taki tapatybė buityje: gruodį Niujorko valstijos Hadsono miesto policija išgelbėjo manekeną po to, kai gavo pranešimą apie automobilyje nuo šalčio mirštančią moterį. Atvykę prie mašinos pareigūnai rado saugos diržais prisegtą aprengtą manekeno figūrą su deguonies kauke. Manekeno savininkas vėliau paaiškino naudojąs jį mokymuose teikti medicinos pagalbą;

– taki tapatybė estetikoje: interneto dienoraščio autoriai jutubo kanale „Mashable Watercooler“ paskelbė „Hario Poterio“ versiją su pagrindiniu veikėju žiurkėnu. Graužikas dalyvauja puotoje Hogsvartse ir mėgina savaip dorotis su šluota. Siužetą baigia epizodas su magišku veidrodžiu, kuriame pagal scenarijų pasirodo žuvę pagrindinio herojaus tėvai;

– takios tapatybės dietinė versija: Limburge po veganės skundo rotušės karilionas nustojo groti populiarią vaikišką dainelę apie žąsį vagiančią lapę, pasak besiskundusiosios, ją žeidė aliuzija į dainelės žodžius „medžiotojas pasieks jus ginklu“;

– fundamentalistinė taki tapatybė: pamaskvėje kazokams iškelta byla už šūkį „Mirtis antikristui!“.