Audronė Urbonaitė. Mano karas: pabandykit užstot įėjimą į slėptuvę!

Renato Neverbicko nuotrauka

8 milijonus piliečių turinčioje Šveicarijoje, kuri ne itin ir baiminasi karo, gerai įrengtuose atominiuose bunkeriuose yra 8,6 milijono vietų. Lietuvoje neseniai įrengė vieną – valdininkams.
Izraelyje, Naharijoje, kai lankiau emigravusią klasės draugę iš Kauno, dūmėm į paprastą bunkerį už 50 metrų nuo namo, nes iš Libano paleido raketą: blizgėdama saulėje gražiai skriejo virš kalno ir bumbtelėjo pajūryje. Vaje, koks nuotykis!

Jungtinių Tautų Organizacija per vieną Lyčių lygybės instituto renginį moterų padėčiai analizuoti pateikė statistiką, kad vykstant kariniams konfliktams bunkeriais pirmiausia pasinaudoja civiliai į karą nepašaukti vyrai: jie atbėga pirmi ir užima. Moterims vietos neužtenka. Salė juokėsi. Negi verksi?

Per karinius konfliktus, kai reikia skubiai trauktis ir palikti gyvenamąsias vietoves, išprievartaujama apie 40 proc. moterų ir 30 proc. mergaičių iki dešimties metų. Senučių, vyresnių nei 80 metų, – 10 procentų.

Jei šią statistiką surinko koks juokdarys, jis tikrai turėjo sveiko proto: suprato, kad moterys gyvena cinikų pasaulyje.

Esu statistinė Dama, kuri neturi jokių iliuzijų: invazijos po sijonu dar sulauksiu.

 

Kalmukas ir „Žigulinis“

Kada supratau, kad privalau tapti šoviniste? Kai į mano pirmuosius namus Šeškinėje iš Kalmukijos stepės šūdmiesčio 1982 m. atskrido Iročka, kilusi iš Ukrainos, ir jos vyras kalmukas, išlinkusiomis kojomis ir kalbantis tik rusiškai.

Su Iročka susipažinau baisiai keistai: gimimo dienos proga ji išsirinko margarininį tortą Krymo sanatorijoje Aluštoje, kurioje mudvi gydėmės inkstus. Išsirinkusi tarė: „Pagaliau paragausiu, kas yra tikras sviestas!“

Kodėl tie inkstai prakiuro, nė viena nežinojome, bet mus gydė pagal įsakymą ir netgi imdavo rėkti, jei kokios procedūros atsisakydavome.

Sanatorijoje „Krasnyj saliut“ tvarka buvo raudonųjų: didžiausią galią turėjo ginkluotos valytojos  – kartu su skrepliais šluodavo ir kojų nepavelkančias inkstininkes, jeigu šios nespėdavo susikišt į pižamos kišenę iš operuoto inksto kyšančios žarnos.

1982 m. tokiais papročiais niekas nesistebėjo nuo Baltijos iki Baikalo.

Sviestu Aluštoje net nekvepėjo, o torto, kurį per Iročkos gimimo dieną bandėme valgyti sanatorijos palatoje, nebuvo įmanoma nuryti: ryškiai dažytas margarinas sulipino ryklę. Viena nurijo: jai iš gerklės pradėjo trenkti acetonu!

– Ira, kai pasveiksi, atvažiuok į Vilnių: tikrai suprasi, kas yra tortas, – zvimbtelėjau neatsargiai.

Po mėnesio tuščiame mano bute – miegamajame puikavosi tik dvigulė naujutėlė lova ir šviežias kopų gelsvumo kilimas, kurį stebuklingai man įstengė nupirkti valgykloje dirbanti kaimynė – jau voliojosi riestakojis kalmukas ir Iročka.

Filologės pirkiniai – dvigulė lova ir šviesus kilimas! – prilygo stebuklui ir turėjo būti įrašyti į Raudonąją retų paukščių knygą.

Dar nė karto ta lova nebuvau pasinaudojusi.

Svečio kalmuko veidas atrodė intelektualus, o jo vardas mano ausiai skambėjo kovingai – Kirsanas. Ukrainietė Iročka Vilniuje lakstė po parduotuves, o kalmukas Kirsanas nė sykio nenusileido nuo Šeškinės kalno iki Vilniaus senamiesčio, nes neturėjo laiko: skanavo alų.

Kirsanas negalėjo atsistebėti, kad Šeškinės parduotuvėje alaus esama septynių rūšių ir vakarais man kartojo, kad esame buožės.

 

Kalmukas ir teatras

Kai jie pagaliau išskrido atgal į Kalmukiją, naujutėlis smėlio spalvos kilimas jau buvo įgijęs 224 alaus butelių atspaudus. Ant kilimo paliktuose ratiluose galėjau įskaityti, kokią alaus rūšį kalmukas vertina labiausiai.

Mano miegamasis dvokė labiau nei „Tauro“ alubario prieangis. Tada pirmą sykį pagalvojau, kad raudonieji buvo teisūs, kuomet nuo Kaspijos kalmukus trėmė Sibiro link.

Už dvigulės lovos aptikau Kirsano studento pažymėjimą, kuriame buvo parašyta, kad Leningrade studijuoja filosofiją. Man vėl teko keisti požiūrį į kalmukus ir alų.

Vos išsinešdinęs, jis pranešė, kad pavyko gauti bilietų į Maskvos didžiojo teatro gastrolių spektaklius Leningrade prie Nevos. Todėl privalau viską mesti ir tuojau pat važiuoti, nes jo draugai prie kasos šalo keturias paras, gavo plaučių uždegimą ir dabar nepasivelka. Todėl puiki proga tuo pasinaudoti.

Suprantu, kad jūs nežinote, ką anais laikais tokie dalykai reiškė: Teatras buvo Šviesa! O moterys – aptarnaujantis personalas.

Kad gaučiau traukinio bilietą iš Vilniaus į Leningradą, valgykloje dirbančios kaimynės vėl prašiau dviejų kilogramų kumpio, nešiau geležinkelio stoties kasininkei ir pirkau teisę važiuoti.

Kai rytą Leningrade išlipau iš ketvirto vagono, prie manęs priėjo nepažįstamas pietietis, irgi kreivakojis, ir pasakė, kad jis kalmuko Kirsano iš Elistos filosofijos studijų draugas.

– O kur Kirsanas? – išsproginau akis.

– Aš vietoje jo. Kirsanas nurodė, kaip tave atpažinti: iš susivėlusių plaukų ir geltonos beretės. Bet verčiau ją nusiimk – atrodai nesveika arba hipė. Dar suims milicija.

Šitaip su manimi dar niekas nebuvo kalbėjęs.

Kalmukas tvirtino, kad Kirsanas liepęs mane saugiai palydėti pas Leną Bazarovą, bet neiti į viešbutį, nes kam taip vargti. Viešbutis irgi buvo gautas suktai – kurso draugė Birutė nutekėjo į Maskvą ir dirbo LTSR atstovybėje.

– Kas ta Bazarova?

– Iš filosofų kurso.

Tokia keista kalmukų svetingumo logika mane šiek tiek glumino, bet pažadėjau ateiti į vakarėlį pas Leną Bazarovą tiesiai iš viešbučio, o nuo rytojaus šturmuoti teatrą.

Teatro bilietų, skirtų man, į geležinkelio stotį Kirsano antrininkas neatnešė.

Vienintelis jo argumentas, atrodęs panašus į tiesą, – lanku riestos jo kojos, būdingos rachitikams ir kalmukams, nes jų protėviai jodinėjo mažu stepių arkliu ilgąlaik nenulipdami nuo balno.

Kas nutiko paskui? Jokios Lenos Bazarovos bute nebuvo. Senoje palėpėje riestakojai kalmukai pešė saldų dūmą ir baltakiavo kratydami galvas. Kelios ruskelės su jais laižėsi.

Apsigręžiau ir norėjau išeiti, bet Kirsano antrininkas – liesas, kreivas, žvairas ir man iki bambos – bandė užstoti duris. Tik buvo pernelyg prisirūkęs.

Spyriau mažiui į klyną: girdėjau, kad pataikiau gerai, – vaikų iki šiol neturi.

Kiek metų man tada buvo? Daugiau nei dvidešimt. Nuo 1982 m. nešiojuosi ginklą kur beeičiau – dujinį pistoletą ir neskiestą sieros rūgštį kvepalų buteliuke.

Nes esu moteris ir neturiu iliuzijų.

 

P. S. Jau seniai nebegyvenu Šeškinėje: išponėjau ir persikėliau į Antakalnį. Lyg tyčia virš galvos kriokia besileidžiantys lėktuvai: kai naktimis nesimiega, stoviu lauke ir spoksau į apšviestus lėktuvų pilvus ir ratus – ar netabaluoja koks prisikabinęs teroristas.

Žiūrėti aukštyn yra geras įprotis: tampi sukalbamesnė, nebetrokšti nieko nušauti. Karas vis tiek bus – visas pasaulis tai nujaučia. Tarp vyrų ir moterų. Tarp šalių. Tarp neapykantos ir vilties. Tarp kvailumo ir šiokio tokio proto.

Taip ilgai gyvenu, kad man nelabai ir rūpi, kokiomis formomis išsišieps mirties gėlelė ir uždusins pasaulį.

 

P. P. S. Vienintelė moteris iš mūsų namo turiu tikrą, veikiantį ir registruotą ginklą. Artimiausią slėptuvę už trijų kilometrų nuo mūsų namo planuojama statyti 2020 metais.

Jeigu iki to laiko būsiu gyva, stovėsiu prie įėjimo su šautuvu ir slėptis įleisiu tik moteris. Pabandykit užstoti mums kelią, liksite nevaisingi.