Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pirmomis dienomis baimė užklupdavo ir duše – jei pasigirstų sirenos, per kiek laiko susiruoščiau? Lašanti, muilina – užtruktų per ilgai. Susirūpinimą ukrainiečiais vis dėlto pramuša baimė dėl savo kailio. Tad ką galiu jums pasakyti stovėdama ant keraminių vonios plytelių? Mieliau tiesiog klausyčiausi sunkios, piktos muzikos.

Padrąsina tik įvairūs pamokslautojai moralistai, trenkiantys įkvepiančias kalbas, šauniai pasilypėję ant kupstų. Dabar tėra juoda ir balta, sako jie. Esi arba už Ukrainą, arba prieš ją. Paaiškinsime, kurį atspalvį reikia laikyti baltu, o kurį – visiškai juodu. Brėšime storą raudoną liniją.

Esu bandžiusi būti teisuole. Deja, supratau, kad vargu bau tai įmanoma. Gyvenimas – viena nesibaigianti tramvajaus dilema. Todėl įterpsiu ir savo pamokslą apie atspalvius.

Kolektyviai reiškiame ryžtingą paramą Ukrainai, spaudžiame galingesnes struktūras ir tolimas šalis, kad baigtų mindžikuoti ir stotų ginti Ukrainą, nes tai yra teisinga, o tylėti – gėdinga. Tačiau tylėjome ir tylėsime dėl civilių kankinimo ir žudymo kituose kraštuose. Nes jokios kitos tautos skausmas nebuvo transliuojamas kiaurą parą per visus kanalus. Nes kituose karuose nebuvo lengva suprasti, kas ir kodėl vyksta, neužteko jėgų atjausti, gal atrodė, kad viskas labai toli ir mūsų neliečia. Dabar spjauname į tuos, kuriems Ukraina per toli.

Šioje vietoje norisi stabtelėti ir pabrėžti – be galo džiaugiuosi, kad bent jau Ukrainai nelikome abejingi. Visa širdimi noriu, kad tęstume visapusišką palaikymą. Suprantu, kad mūsų reakcijos žmogiškos ir natūralios. Kovojame prieš agresorių, kurio seniai nekenčiame, kurio bijome. Nerimaujame dėl savęs ir tų, kurie artimi. Tačiau nenoriu toleruoti dar vakar aktyviai žmogaus teises puolusių veikėjų, kurie šiandien tapo moralinio deglo nešėjais. Teneapkvailina mūsų kalbos apie holivudinį gėrio ir blogio susidūrimą, kurio akivaizdoje viskas nublanksta.

Viena, ką galime daryti, – rūpintis pabėgėlių priėmimu. Deja, čia irgi gausu atspalvių. Išnaudojimo, seksualinės prievartos grėsmės realios ne tik karo zonoje. Pabėgėlius norėtume apsaugoti, bet jie susidurs su visomis mūsų problemomis. Antai bičiulė Lenkija žino, kaip numarinti nėščiąsias, nes esą tai mažesnė nuodėmė nei abortas. Kita vertus, apie pabėgėlius pernakt sužinojome be galo daug. Pvz., kad nevalia aukoti suplyšusių megztinių ar tikėtis nuolankių padėkų už pagalbą, kad visiškai normalu, jei pabėgėliai atvyksta su prabangesniais už mūsų telefonais, automobiliais. Beveik niekam nebekyla klausimas, ar tai tikri pabėgėliai.

Tačiau visa, kas galioja ukrainiečiams pabėgėliams, galioja ir kitiems pabėgėliams. Tad norėdami būti bent kiek nuoseklūs, turėtume atsiprašyti už nedidelę klaidelę ir paleisti kitų šalių piliečius, prašančius pabėgėlio statuso, kuriuos de facto įkalinome Lietuvoje. Gali būti, kad jie iškart išvyks į Vokietiją – tuomet būsime supratingi tiek, kiek esame supratingi, kai iš milijonų ukrainiečių pabėgėlių į Lietuvą atvyksta vos keli tūkstančiai. Vėlgi ir vienu, ir kitu atveju nereiškia, kad jie netikri pabėgėliai.

Nuoseklumo dėlei, jei nutartume herojiškai nuteisti visus Rusijos piliečius už kolaboravimą, nuteiskime ir Lietuvos piliečius, kurie tą patį darė sovietmečiu. Pats laikas gėdinti save arba tėvus, jei kadaise tikėjo propaganda arba išėjo į gatves (jeigu išėjo) per vėlai. Taip pat gėdinti save ir visus aplinkui, nes nesipriešiname didžiųjų verslų tironijai, planetos niokojimui ir pan. Esu tikra, ateinančios kartos, jei jų bus, mūsų elgesį galės drąsiai vadinti kolaboravimu. Lyginu gal ir skirtingus dalykus, bet tokie jau tie nelaimingi atspalviai. Kad ir ką nuspręstume, nesame šventi petrai prie rojaus vartų. Ir gėdinimas yra pati neefektyviausia strategija elgesiui keisti.

O kol kas aiškiname nesusipratusiems Vakarų europiečiams, kad „konfliktas Ukrainoje“ ir „Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą“ nėra sinonimai. Praėjus keletui valandų jau burnojame dėl politkorektiškumo ir naiviai klausiame – kuo gi negerai vyro smurtą prieš partnerę vadinti konfliktu šeimoje? Jau prasidėjus karui Seimo nariai nusprendė, kad jokio smurto lyties pagrindu nėra. Mėgstama sakyti, jog smurtas labiausiai susijęs su alkoholiu. Visgi negirdėti, kad Putinas pradėjo karą, nes užgėrė. Žinoma, neretai pasigirsta argumentas: kaltos Putino psichikos sveikatos problemos. Galėčiau ilgai pasakoti, kodėl tai neteisinga ir žalinga, bet pasakysiu trumpai – visiems psichikos sveikatos sunkumams būdinga kančia, nelengva atlikti kasdienius darbus. Panašu į Putiną? Ne. Panašu į mus? Taip.

Propagandos mašinos tik pradeda įsisukti. Reakcija į pandemiją ir skiepus buvo epilogas. Pats laikas aklai nebepasikliauti naujienų srautu (ir alternatyviu naujienų srautu). Geriau susirasti filosofijos vadovėlį, skyrių apie etiką. Surašyta ten gan sudėtingai, teorijų kelios, visos su trūkumais. Bet gal bent apgraibom pavyktų išsirinkti kažką patrauklesnio ir susiderinti savo moralinį kompasą. O tuomet jį naudoti – tą patį skirtinguose kontekstuose, laikantis griežtų logikos principų (vadovėlis irgi praverstų). Būtume geriau pasiruošę galimam savo karui nei kiekvienas išsirausę po bunkerį.