Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Turiu ritualą, kurį atlieku kaskart prieš vykdama į kitą šalį, – einu į mėgstamiausią knygyną ir išsirenku knygą, kurią nešiosiuosi ir vartysiu visą kelionę ir kuri suteiks svorio atsitiktinėms patirtims. Pastarąjį kartą ilgai blaškiausiu tarp skirtingų lentynų, o dauguma akį patraukusių knygiūkščių atrodė perskaitomos per vieną skrydį. Be to, nesinorėjo nieko apie karus ir kančią. Beveik raudonuodama prieš „Eurekos“ knygyno darbuotojus paskutinę minutę pagriebiau Rutgerio Bregmano „Humankind: a Hopeful History“ (į lietuvių kalbą pavadinimas išverstas prastokai: „Žmonijos gerumas. Naujas požiūris į mus“). Visgi net ir angliškasis leidimas ir jo dizainas šaukte šaukė apie lengvą, pozityvų turinį. Pozityvų, vadinasi, naivų, supaprastiną ir netikslų. Bent jau taip mąsčiau tądien.

Visi pažįstame žmonių, kurie metė rūkyti, tapo vegetarais ar kardinaliai pakeitė gyvenimo būdą perskaitę knygą. Kaip tyčia tai nėra literatūriškai vertingiausi skaitiniai. Panašiai nutiko ir man su R. Bregmanu. Į jokią naują religiją neatsiverčiau. Įvyko kai kas svarbiau – suabejojau, kad pesimizmas yra geriausias būdas suprasti pasaulį. O man tai jau šiokia tokia revoliucija. Pagrindinis knygos teiginys – žmonės iš prigimties yra geri arba, kitaip tariant, padorūs. Turiu įspėti: knygoje neskiriama vietos šioms sąvokoms apibrėžti ar bent jau pripažinti, kad visiškai nėra aišku, ką reiškia „gėris“ ar „padorumas“. Šie žodžiai vartojami kasdieniškai ir daugiausia siejami su žmogaus socialumu – draugiškumu kitam žmogui. R. Bregmanas yra jaunas istorikas, o filosofija (kaip ir psichologija) tik domisi. Tai neapsaugo jo nuo kritikos, bet leidžia laisvai žaisti su plačiais apibendrinimas apie žmonijos prigimtį. Nuoseklią analizę iškeisti į euristinės įžvalgos gaudynes.

Norėdamas atskleisti prigimtinį žmogaus gerumą autorius nuvainikuoja tyrimus, teorijas ir istorijas, kai antropologai, psichologai, žurnalistai ir kiti garbūs ponai prikišamai aiškino apie supuvusią homo sapiens prigimtį. Stanfordo kalėjimo eksperimentas, kuris vis dar plačiai fetišizuojamas, paaiškėja esantis tiek pat moksliškas, kiek televizinis realybės šou. Milgramo eksperimentų reikšmė irgi sumenksta. Williamo Goldingo „Musių valdovas“ apie patekusius į negyvenamą salą berniukus, kurie greitai sužvėrėja, – kardinaliai skiriasi nuo to, kas atsitinka, kai vaikai ar suaugę lieka vieni saloje. Dramatiškos istorijos, kai praeiviai liko pasyvūs stebėtojai kito skausmui, subliūkšta, jas nusveria duomenys apie beatodairiškai į pagalbą puolančius nepažįstamuosius.

Svarbu pastebėti, kad R. Bregmanas nesiekia paneigti mūsų pajėgumo brutaliems, pasišlykštėjimą keliantiems poelgiams kitų žmonių atžvilgiu. Neneigia Holokausto. Veikiau bando parodyti, kad visa tai nebūdinga žmogiškajai prigimčiai. Taip pat teigia, kad pasikliauti įsitikinimu apie prigimtinį žmogaus egoizmą ar žiaurumą yra pavojinga. Mat kaskart atsidusę, kad „žmonija tiesiog tokia yra“, iš savęs atimame galimybę klausti, iš kur ta bjaurastis atsirado. Konstruktyviai rūpintis puvinio eliminavimu. Kurti geresnes sistemas. Po ciniškais monologais, esą „planetos susinaikinimas neatšaukiamas“, labai lengva paslėpti tingumą, pateisinti vartotojišką elgesį ir pan.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl tiek žmonių eina prieš prigimtį ir tampa „blogi“? R. Bregmanas atsako, kad svarbiausias veiksnys – galia, kurios reikšmė išsipūtė nuo pirmųjų sėslių civilizacijų atsiradimo. Galia pakeičia asmenį – jis tampa impulsyvus ir grubus, nustoja domėtis kito perspektyva ar gebėti su ja tapatintis, nebejaučia gėdos, net žandai neberausta. Dar vienas problemos aspektas – empatija. Kuo stipriau susitapatiname su tam tikra grupe, tuo priešiškesni tampame kitoms. Pvz., kuo daugiau empatijos jaučiame ukrainiečiams, tuo daugiau – neapykantos okupantų armijai. Apskritai kita empatijos pusė yra ksenofobija. Tad empatija pavojinga ir ją būtina atmiežti, pvz., mąstymu. Galiausiai žmonija neatspari karams ir genocidams, nes be galo sunku įveikti norą pritapti, neišsiskirti, sutikti su tais, kuriuos laikome autoritetais. O pastarieji, paveikti galios, nuveda mus pragaran.

Į R. Bregmano kritikos krepšį galėtume įdėti ir tai, kad žmogaus psichologinį funkcionavimą jis irgi supranta gana buitiškai, pavyzdžiui, apie sociopatiją kalba kaip apie kažką, kas gali būti įgimta ir niekaip nesusiję su aplinkos poveikiu. Apskritai žmogus nagrinėjamas atskirai nuo kultūros poveikio, tarsi jį išties galėtume kažkaip atplėšti ir nagrinėti patį sau. Tačiau labiausiai mane jaudina ne klausimas apie žmogaus prigimties gerumą ar kelius, kaip jis prarandamas. Turiu pripažinti, knyga neįprastai puikiai atidengė mano pačios mąstymo šališkumą. Pamatinį pesimizmą, kuris, matyt, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Ėmiau ir sudvejojau, ar tikrai noriu perversiško malonumo šaukti „aš to ir tikėjausi“, kai įvyksta kažkas baisaus. Nežinau, ar esu pasiruošusi ir toliau mokėti optimizmo nuvertinimo kainą, jei pasirinkimas, asmeninis ir kolektyvinis, yra toks: neturėti vilties ir neišsigelbėti arba turėti vilties ir potencialiai išsigelbėti.

Aurelija Auškalnytė – įgijusi psichologės išsilavinimą, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose, organizacijose.