Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

„Pilietiškumas“, „pilietinė visuomenė“ yra turbūt visiems girdėti, bet tuščiai skambantys žodžiai. Kamšalas Prezidento metinėje kalboje, didaktiška pamoka 9 klasėje, nuo realybės nutolę straipsniai, šlovinantys tarptautinius paramos fondus. Tačiau atmetę tokį beatodairišką nuvalkiojimą šiuose žodžiuose iššifruotume gražią idėją – demokratinės šalies piliečiai yra įsitraukę į bendro gėrio kūrimą. Įsitraukimas ne visada pompastiškas – galbūt veikiama tik sodo bendrijos lygiu išvalant upeliuką ar bet kokioje kitoje bendruomenėje, išeinančioje už šeimos ar materialių interesų lauko. Pilietinę visuomenę sustiprina ir formalizuotos struktūros – nevyriausybinės organizacijos (NVO), skirtos konkrečioms problemoms spręsti, negeneruojančios pelno ir įtraukiančios savanorius.

Nepasitenkinusių kuo nors mūsuose nors vežimu vežk, tačiau įprastinis atsakas tikrai nėra pilietiškumas. Populiariau burbėti ir burnoti iš virtuvės mojuojant televizoriaus pulteliu ar mobiliuoju telefonu. Aišku, kritiniais momentais net ir pasyvūs piliečiai šiek tiek išsijudina. Kaip masiškas pakilimas bend­ram veiksmui prisimenamas Sąjūdžio laikotarpis. O šiemet, remiantis apklausomis, apie pusė Lietuvos gyventojų aukojo pinigus, daiktus ar laiką padėdami Ukrainai. Tai labai daug... šalyje, kur aukas daugybę metų rinko tik bažnyčia ir dažnai jos atrodė panašios į užmokestį už laidojimo, krikšto ir kitas paslaugas. Visgi aukojimas yra suprantamas kaip vienas iš pilietinio aktyvumo veiksmų – šalia dalyvavimo aplinkos tvarkymo ar prekių boikoto akcijose, viešo kalbėjimo ar rašymo, kreipimosi į institucijas pranešant apie pažeidimus ir pan. Piliečių, įsitraukiančių į veiksmus dėl bendrų interesų, kiekis yra vienas iš rodiklių, pagal kurį vertinamas pilietinės galios indeksas, ir jis Lietuvoje vangiai, bet šiek tiek kyla.

Pilietinio aktyvumo arba pasyvumo problema Lietuvoje panaši kaip ir kitose postsovietinėse šalyse. Čia dėl tarptautinių fondų pavyko sukurti skaidrių ir profesionalių NVO tinklą. Keletą jų gerai pažįstu iš vidaus, nes pastaruosius septynerius metus jose dirbau. Todėl galiu drąsiai teigti, kad, nepaisant visų galų meistrystės, šios organizacijos vis tiek gyvuoja nuolatinio nesaugumo ir dusinimo biurokratija sąlygomis. Bandydamos sumažinti priklausomybę nuo reiklių, į formalius rodiklius, o ne į kokybę orientuotų fondų, NVO šiuo metu yra pakeliui atsiduoti gerai individualių piliečių valiai ir rinkos dėsniams. Bet rinka ne visas temas vienodai myli. O pati Lietuvos valstybė NVO potencialo neskatina, nebent skiria ribotų lėšų tam tikroms paslaugoms, pavyzdžiui, vaikų dienos centrams, pagalbai nukentėjusioms nuo smurto. Tai panašiau į užsakymus.

Kita vertus, aktyvizmas vis dar yra mažos, vieni kitus pažįstančių žmonių grupelės reikalas. O liaudis sako neįsitraukianti į visuomenines veiklas, nes pati negyvena taip gerai, kad duotų ką nors kitiems. Taip postringauja ir įsikūrę provincijos vilose, pertekę daiktų. Šiuos žmones dirgina keli migrantams skirti valstybės eurai, nors patys naudojasi kiekviena galimybe išvengti mokesčių. Pyktis ant valdžios geriausiai aidi tuose kambariuose, kurie sklidini neapčiuopiamos bejėgystės – išgelbėkit, nes mes nepajėgūs išsigelbėti. Tai piliečiai, kurie skambins seniūnijai pasipiktinti, o ne informuoti, kad užgeso žibintas priešais jų namus. Ką ten pasipiktinti – užpilti srutomis darbuotoją, atsiliepiantį į tokius skambučius. Galbūt žibalu tampa nepasitikėjimas. O ką, jei tie, kuriems padedi, sukčiauja? Tie, kuriems aukoji, pasisavina pinigus?

Nori nenori prieš akis iškyla komjaunuoliško pilietiškumo, visų įstaigų ir fabrikų sienlaikraščių bei sovietinės savanorystės kolūkiuose vaizdiniai. Bendro gėrio bendram išgrobstymui samprata. Bet laikai, kai nebūta galimybės imtis atsakomybės ir spręsti problemas patiems, seniai baigėsi. Šiukšlintojus keičia per pasivaikščiojimus renkantys svetimą šlamštą. Geriausias aktyvizmas kyla net ne iš patirtos neteisybės, o iš supratimo, kad aš galiu kažką pakeisti ir – jei nedarysiu – niekas to nepadarys.

Tačiau visuomeniškumas visada turi kainą. Reikšdama savo nuomonę demokratinėje valstybėje nesulauksi susidorojimo, bet sulauksi atsitiktinės neapykantos. Joje skambės seksizmo, rasizmo, eidžizmo ir kitų išties bjaurių gaidų. Gali pašlyti kai kurie asmeniniai santykiai. Iššvaistysi laiką, per kurį galbūt galėjai užsidirbti nekilnojamam turtui įsigyti. Reikės pasitikėti bendražygiais, pasirašyti po ta pačia peticija. Būsi labai matomas, kai ateisi į protestą, kuriame tesusirinks 20 žmonių.

Pilietinis aktyvumas nėra panacėja ir nėra vienodas. Lietuvoje gajus pilietiškumo kaip tiesmuko tautinės valstybės idėjos ir krikščionybės propagavimo supratimas. Internete atsitiktinai randu seną pamokslą, kad apmiręs pilietiškumas atgytų tik tuomet, jei Seimas paskelbtų 2017 m. piliakalnių metais. Išties, pasirodo, išsipildė – buvo Piliakalnių metai. Vėliau pilietiškumo skatinami žmonės jungėsi į šeimų maršus, aktyvistų prieš skiepus grupes ir pan. Juk bendrą gėrį galima suvokti skirtingai. Lenkija – geras pavyzdys, kur pilietiškumui su nacionalistiniu, ksenofobiniu ir homofobiniu prieskoniais tenka vis labiau dominuojantis vaidmuo. O po 2015-ųjų valdžios pasikeitimo demokratiškoms, žmogaus teises ginančioms NVO sudaromos sistemingos kliūtys. Kitoje kaimynėje – Rusijoje – analogiškos organizacijos kriminalizuojamos, naikinamos, o aktyvistai žudomi. Panašu, mums reikia ne bet kokio aktyvumo – juk ir vykdant genocidą galima dalyvauti aktyviai.

Bet pastaruoju metu visgi nemažai kalbama būtent apie Rusijos gyventojų pasyvumą. Svarstoma, kad rusai galbūt iš esmės supuvusi tauta, pasyvumas kyla iš jų vidaus, iš neatitaisomai sugedusio žmogiškumo. Tokiame kontekste įdomu, kad savo pasyvumą aiškiname išoriškai – valdžia mūsų neįgalino, skurdas per didelis, laiko nėra, trūksta gebėjimų. Mūsų pasyvumas labiausiai matomas ne tuomet, kai metas skambioms deklaracijoms. Viską lemia maži pasirinkimai, pavyzdžiui, tyliai keisti darbą, kai darbdavys pikt­naudžiauja galia, užuot bandžius kurti profsąjungą ar kitaip kovoti. Ar pagalvojame, kad po mūsų stos kiti darbuotojai, o dalis jų negalės sau leisti prabangos keisti darbus kas pusmetį? Vis girdžiu, kaip visi nori „daryti kažką prasminga“. Metai po metų nori. Tačiau išlipti iš saldaus pasyvumo nėra lengva.

Aurelija Auškalnytė – baigė psichologiją, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose organizacijose.