Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Antros kartos imigrantai dažnai aptariami kaip tam tikra socialinė problema. Jauni atvykę į kitą šalį su tėvais ar jau gimę svetur kone akimirksniu išmoksta naują kalbą ir lengvai prisitaiko prie supančios kultūros. Nepaisant to, vis tiek jaučiasi svetimi – patiria ksenofobiją ir – svarbiausia – sunkiai randa ryšį su tėvais bei apskritai savo praeitimi. Kartais tiesiog negali susikalbėti su vyresniais šeimos nariais. Nereikia dairytis toli – taip atsitinka net ir Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems lietuviams. Kad ir kokios būtų materia­linės gyvenimo sąlygos, švietimo sistema, draugų ratas – santykiai šeimoje vaikų savijautai turi kritinę reikšmę. Tarp kartų atsivėrus smegduobei nieko gero nelauki. Nelaimingus ir ryšius praradusius jaunuolius lengvai radikalizuoja įvairūs veikėjai nuo „Islamo valstybės“ ir Jordano Petersono.

Kartų atskirtis visgi gali susidaryti ir niekur ne­emigravus. Prieš keletą metų kalbėjausi su paaugle iš Lietuvos provincijos, kuri apie klimato krizę išmano daugiau nei aš ar daugelis šį straipsnį skaitančiųjų. Tačiau jos tėvai krosnyje kasdien degina plastiką. Kita paauglė kalba apie šiurpą, apėmusį pamačius tėvo kambaryje kabantį plakatą su Lietuvos valstybės simbolika ir rasistinėmis frazėmis.

Pastarasis pavyzdys – iš spektaklio „Me two / Savoj krūvoj“. Jį sukūrė šokių studija „Low Air“, choreografė Airida Gudaitė, režisierius Jonas Tertelis ir, be kita ko, tuzinas jaunų žmonių, kuriuos populiaru vadinti Z karta. Paauglių šokį lydi jų pačių pasakojimų apie save garso takelis ir gyvi susišūkčiojimai. Nors spektaklio premjera įvyko rudens pradžioje, į pasirodymą atklydau šiais metais. Jis reklamuojamas itin nepretenzingai – kaip skirtas „(ne)paaugliams“. Tarsi įspėjama, kad nieko labai kokybiško negalima tikėtis, kadangi tikslinė auditorija nėra suaugusieji, kurie gali kažką išmanyti apie meną. Visgi pasirodymas man sukėlė tikrą katarsį, kadangi atliepė ambivalentišką mano santykį su jaunesne karta.

Kalbu apie kartą, gimusią ir užaugusią su technologijomis, tarsi tai būtų natūralios gamtos dalis, galbūt net baigusią mokyklą ar studijas zoomuose. Dažnai pastebima, kad paaugliams ypač rūpi klimato kaita ir diskriminacija, patys yra takios lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos, lengvai kalba apie savo sunkumus ir nebijo kreiptis psichologo pagalbos, pavyzdžiui, porų terapiją lanko jau ir dvidešimtmečiai. Visgi tyrimai rodo, kad moksleivių ir apskritai jaunimo psichikos sveikata ypač prasta – nerimas, depresija, valgymo sutrikimai, savęs žalojimas ir apskritai kentėjimas yra tiesiog neproporcingi, jei galvosime tik apie geras materialinio gyvenimo sąlygas. Aišku, neproporcingi yra ir jiems keliami lūkesčiai – privalai tobulai prisitaikyti prie šio klibančio pasaulio ir kartu jį radikaliai keisti. Arba paprastesnė dilema: turi užsiimti ne tik prasminga veikla, bet ir gerai uždirbti. Dažnai galime pamatyti paauglius, tarsi nieko neveikiančius ir kartu labai pavargusius. Tai, ko gero, pirmoji Lietuvos karta, kurios būdingas tendencijas galima tapatinti su vakarietiškomis, nes visi gyvena tame pačiame globaliame kaime, kitaip tariant – žiūri tuos pačius video ir nėra susidūrę su tikru nepritekliumi.

Minėtas šokio spektaklis paliečia didelę dalį tos kartos atributų – persunktas „TikTok“, nagrinėjantis dusinantį nerimą dėl kūno išvaizdos, (ne)atitiktį lyties stereotipams, seksualinio priekabiavimo keliamą šleikštulį ir pan. Taip pat drąsiai demonstruoja provokatyvų seksualumą, kuris, viena vertus, lyg ir įgalinantis, maištingas (ypač visuomenėje, kurioje vis dar neigiamas vaikų lytiškumas), kita vertus, vis tiek persunktas klasikinio kūno objektifikavimo. Ir visgi pačiame centre sluoksnis po sluoksnio atlupus visus tuos atributus tėra tik skausmas dėl negebėjimo užmegzti autentiško ryšio su tėvais. Vaikinas žino, kad tėvui įdomios tik mašinos ir medžioklė, bijo pasirodyti su „nevyriškais“ batais. Mergina pasigiria, kad pusę metų nepirko drabužių (matyt, dėl ekologijos), o tėvas duoda jai pinigų, kad pagaliau nusipirktų. Įdomu, kad santykis su mamomis, kuris turbūt yra gerokai sudėtingesnis, beveik neminimas.

Suaugusiųjų dainą apie niekam tikusį jaunimą išgirstu ne tik atsitiktinių radijo pašnekovų balsuose, ji amžinai skamba mano vedamų mokymų apie psichikos sveikatą dalyvių lūpose. Nors nusivylimas dėl jaunimo pasileidimo kartojasi nuo senų senovės, dabar jis kone apokaliptinis – „per daug jiems leidome“, „reikėjo auklėti griežčiau“. Kartais tiesiai šviesiai apgailestaujama, kodėl prieš vaikus nesmurtavo fiziškai. Dėl ko?

Štai vienas Klaipėdos universiteto profesorius, gavęs drausminę nuobaudą kaip pažeidęs akademinės etikos kodeksą dėl paskaitų metu išsakyto požiūrio į vakcinas ir pandemijos valdymą, pasiskundusius studentus apibūdino kaip „snowflake generation“ („snaigių karta“). Tai terminas, plačiai vartotas įvardijant jau ir vyresnės – tūkstantmečio kartos – jaunimą, ypač akademinėje aplinkoje, jautrų neteisybėms ar neetiškam elgesiui, nebijantį organizuotis, kreiptis į vadovybę ir siekti pokyčių. Toks elgesys praėjusiais metais šaržuotas „Netflix“ išleistame seriale „Katedros vedėja“ („Chair“). Viena iš siužetinių gijų – studentų protestas prieš dėstytoją dėl tariamų radikaliai dešinių pažiūrų, kadangi internetu pasklido gifas (kelių kadrų video), vaizduojantis paskaitų metu nufilmuotą nacistinį pasisveikinimą. Jaunimo maištas pavaizduotas kaip absurdiška, viską pakeliui ryjanti atšaukimo kultūros (cancel culture) banga.

KU profesorius galbūt ir pavartojo anglišką terminą „snowflake“, bet už jo, ko gero, slypėjo rusiškas – „stukačiai“ („skundikai“), turintis visai kitokį sociokultūrinį svorį. Visgi didėjantis jaunimo gebėjimas išsakyti savo nuomonę (o to dalis yra savo nuomonės laikymas reikšminga) pirmiausia yra pozityvus reiškinys. Ir gyvenimo demokratijos sąlygomis padarinys. Problema, matyt, yra kitur.

Mąstydama apie savo santykį su jaunesne karta, kuri pastaruosius metus mane traukė kaip magnetas, pagaliau supratau, kad man rūpi ne tiek geriau juos pažinti ar įkvėpti, kiek pačiai pasijausti matomai ir svarbiai. Minėtame spektaklyje tam simboliniam susitikimui leido įvykti ne tik slankiojimas paskui šokėjus, judančius skirtingomis erdvėmis, bet ir jų veržimasis žiūrovų link, taigi ir manęs link. Šokėjai kartais tarsi įspiesdavo į kampą bei veriančiu žvilgsniu įpareigodavo būti šalia. Gali būti, kad didžioji kartų problema nėra vienakryptė. Tai ne tik paauglių „psichikos sveikatos pandemija“, už kurios slypi ryšio trūkumas, bet ir vyresnių kartų nepatenkintas poreikis perduoti savo patirtį, būti išgirstiems ir įvertintiems. Tik kur mums susitikti?