Aušra Kaziliūnaitė. Kūrinys kaip miestas ir miestas kaip kūrinys

Lauros Vansevičienės nuotrauka
Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Rudenį grįžtame į miestą. Tie, kas vasarą keliavo, tie, kas čia anksčiau negyveno, ir netgi tie, kurie niekur nė nebuvo išvykę. Į miestą grįžtame kaip socialinės būtybės, produktyvūs individai ir kaip neatskiriama, bet savęs dar neatpažįstanti, miestiško peizažo dalis. Grįžę turistai jau nebegali atsikratyti kelionėse įgyto įpročio kolekcionuoti pavienius estetizuotos kasdienybės fragmentus; ir taip šimtus kartų regėtame mieste dėl inercijos patys tampa turistais. Į universitetus, akademijas bei kolegijas plūstantys jaunuoliai miestą regi godžiai. Jie ištroškę patirčių, vaizdų, akimirkų svaigulio. O tie, kurie niekur net nebuvo išvykę, atslūgus kaitrai, pabunda ir vaikšto gatvėmis kitaip nei prieš tai. Žingsniuoja intensyviau, su daugiau gyvybės.

Neatsitiktinai rudenį Vilniuje pagausėja įvairaus plauko festivalių, renginių, knygų pristatymų, skaitymų, spektaklių ir koncertų. Kultūrinio gyvenimo intensyvumas išauga taip, kad net uoliausias ir smalsiausias renginių lankytojas nepajėgia visur suspėti. Įdomu ir tai, kad šiais metais ypač daug dėmesio kultūriniuose renginiuose skiriame būtent miestui. Tiek hipotetiškam ir abstrakčiam totalumo kategoriją įgavusiam miesto bei miestiškumo įvaizdžiui, tiek labai konkrečiam, apčiuopiamam, nuolat čia ir dabar esančiam miestui.

Kol kas vienas įsimintinesnių renginių – tarptautinis simpoziumas „Erdvės politika“, kurio filmų programą atidarė Londono gatvėse nufilmuotas režisieriaus Juleso Dassino filmas „Naktis ir miestas“ (1950), laikomas klasikiniu film noir žanro pavyzdžiu. Peržiūra vyko „Grindos“ druskų sandėlyje, Vilniuje. Čia laikomi kalnai druskos, kuria žiemą barstomos Vilniaus gatvės.

Į šią vietą taip lengvai nepateksi, tad filmo seansas buvo neeilinė proga žiūrovams bent trumpam palįsti po miesto oda. Vienas įdomiausių „Nakties ir miesto“ aspektų, mano galva, intensyvi filmo dinamika, vieną po kitos atverianti skirtingas miesto erdves ir jose tarpstančias, dažnai paprasto prašalaičio išvengiančias uždaras bendruomenes. Jau vėliau tamsoje sėdėdama sausakimšame angare mąsčiau apie keistą ir įdomų neatitikimą – įprastai nuo pašalinių akių paslėptoje Vilniaus erdvėje žiūrėjau filmą, kuriame daug dėmesio skiriama nuošalioms ir marginalizuotoms Londono erdvėms. Iš tiesų tam, kad pati įsižiūrėčiau į skirtingomis erd­vėmis atveriamus socialinius pjūvius, neabejotinai svarbius kairiųjų pažiūrų režisieriui, turėjau filmą peržiūrėti ne kartą ir ne du. Prie to veikiausiai prisidėjo ne tik vietos, bet ir laiko distancija.

Visai kitaip jaučiausi kitame į netikėtą sostinės erdvę nukėlusiame renginyje – šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atidaryme. Ceremonija, prasidėjusi „Skalvijoje“ Almanto Grikevičiaus filmu „Laikas eina per miestą“ (1966), vėliau virto ekskursija, atvedusia į Kaštonų gatvėje įsikūrusios Lietuvos medicinos bibliotekos senąją kino salę, kur parodytas naujas Vilniaus miestui skirtas filmas – Eitvydo Doškaus „Čia buvo Vilnius“ (2021). „Skalvijoje“ pasižiūrėjusi 20 min. vienas po kito nebyliai pasirodančių senojo Vilniaus vaizdų auditorija buvo pakviesta iš salės išeiti tiesiai į vidinį kino centro kiemą. Su drauge atkreipėme dėmesį, kad paveiktos prieš tai matyto filmo Vilniaus vietas ir vaizdus regime jau kitaip, kinematografiškai. Šį įspūdį dar labiau sustiprino Lietuvos medicinos bibliotekoje pamatytas „Čia buvo Vilnius“, kurio kadrai buvo arčiausiai šiandienio Vilniaus. Gyvendama Vilniuje, eidama į darbą, knygyną, maisto parduotuvę ar kino teatrą jaučiausi daug mažiau esanti Vilniuje kaip Vilniuje negu po šios kino patirties, pateikusios koncentruotą miesto vaizdų kompiliaciją, kurios poveikis nesibaigė išėjus iš kino teatro.

Dabar Lietuvoje, ir ypač Vilniuje, pristatant filmą, knygą, spektaklį ar net koncertą madinga teigti, kad vienas pagrindinių personažų, aktorių ar instrumentų yra pats miestas bei jo erdvės. Veikiausiai prie to neišvengiamai prisidėjęs ir kitais metais sutiksimas 700-asis sostinės jubiliejus. Įdomu, kad istorijos vadovėliuose 1323-ieji laikomi Vilniaus įkūrimo metais, tačiau iš tiesų artėjantis jubiliejus skaičiuojamas nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laiško, kuriame minimas miestas. Taigi Vilnius, kaip oficialų statusą turintis miestas, įsteigiamas ne kur kitur, o Gedimino rašytame laiške. Šia prasme jubiliejiniai metai kultūros politikos kontekste tampa svarbia prielaida iš naujo kultūriškai įsteigti, persteigti ir pratęsti Vilnių.

E. Doškus jau pačiu filmo pavadinimu atkreipia dėmesį į svarbią miesto tapsmo problematiką. Pavadinimą režisierius paaiškina filmo aprašyme: „Aš stebiu miestą, kurio tokio čia jau nėra, jums žvelgiant į tai, ką aš pamačiau.“ Viena vertus, sunku nesutikti su režisieriumi, kad Vilnius – labai sparčiai kintantis miestas ir praėjusio laiko ženklai nuo jo veido nyksta rekordiniu greičiu. Tad net palyginus neseniai žmogaus ar kameros užfiksuoti miesto gyvenimo vaizdai kitą dieną jau gali būti nugarmėję į užmarštį. Vadovaujantis E. Doškaus pasiūlyta kino ir miesto santykio formule, tiek dabar jo rodytas filmas „Čia buvo Vilnius“, tiek „Laikas eina per miestą“, tiek režisieriaus Vytauto Dabašinsko dokumentinis filmas „Diena Vilniuje“ (1966), tiek kiti dokumentiniai bei vaidybiniai filmai, kuriuose regime autentiškas Vilniaus vietas, žmones, įvykius, gali būti perskaityti ne tik kaip vis iš naujo teigiantys šį miestą, bet ir drauge per atnašavimą akimirkos žavesiui neigiantys jo tąsos bei tapsmo galimybę. Teiginys „Čia buvo Vilnius“ gana komplikuotas. Jis nurodo būtąjį kartinį laiką ir kelia klausimą: „Kas čia yra dabar, jei nebe Vilnius?“

Jei prisiminsime Vilniaus oficialaus gimtadienio prielaida tapusį LDK didžiojo kunigaikščio laišką, teks konstatuoti, kad jis šiuo laišku kvietė krikščionis pirklius, karius, amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus iš Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno taip pat į kitą ir kitokį Vilnių negu tas, kuriame gyvename šiandien, kuriame ruošiamės švęsti garbų miesto jubiliejų ir kuriame vyksta daugybė renginių, skirtų miestui, miestams, miestiškumui ar konkrečiai jam pačiam. Nors rengiamės švęsti 700-ąjį sostinės gimtadienį, reto iš mūsų, čia gyvenančių, šaknys siekia toliau negu trečią ar antrą kartą. Ar miestui apibrėžti pakanka vien geografinių koordinačių ar architektūros paminklų? Jei žvelgsime plačiau negu įprasta proginė projektų finansavimo logika, šis jubiliejus gali būti pamatytas ir kaip svarbus miestiškos tapatybės krizės aktualizavimas, kai tampa gyvybiškai svarbu sukurti, atkurti ir perkurti paties Vilniaus idėją. Apmąstyti ir permąstyti, kas yra miestas ir kas yra bendra tarp dabartinio Vilniaus ir to Vilniaus, kuris čia buvo prieš šimtą, du šimtus, tris šimtus ar septynis šimtus metų.


Aušra Kaziliūnaitė – rašytoja, poetė, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros dėstytoja.