Vertinant Lietuvos prezidento pirmuosius veiklos metus susikerta dvi iš esmės priešingos nuomonės: vieni it užsikirtusi plokštelė kartoja, jog prezidento nesimato, kiti – dažniau politikai – jį liaupsina ir žavisi jo inteligencija. Abi pozicijos, kaip įprasta Lietuvos politikoje, dėstomos be jokios rimtesnės analizės ir grindžiamos iš esmės vien jas išsakančio žmogaus jausmais bei estetikos samprata. 

Tvirtinantys, jog prezidentas kažkur slepiasi, matyt, nesidomi naujienomis: prezidento bent jau Lietuvos žinia­sklaidoje pilna. Jis ir paaiškina, ir subara, ir pastebi, ir susitinka, ir šventes švenčia. Tarptautinėje spaudoje jį aptikti tikrai gerokai sudėtingiau, bet užtat sekėjai gali džiaugtis bemaž kasdieniais tviterio tostais už tą ar kitą valstybę.

Tų tvitinimų forma primena paauglių susirašinėjimą, kur svarbiausia – atitinkamos valstybės vėliavytė ir per kraštus trykštanti meilė bei pozityvumas. Tik gaila, kad įrašai palaikymo sulaukia tragiškai menko. Na, bet vis tiek apie pusšimtis žmonių taurę už eilinį jubiliejų švenčiančią Italijos Respubliką ar Jordanijos Hašimitų Karalystę kartu su prezidentu pakelia ir spusteli širdutę. 

Linksmintis stebint kasdienes fotosesijas bei koketiškus žvilgsniukus gal ir gali modernūs influencerių laikų įvairaus amžiaus paaugliai, bet tam, kuris turi daugiau politinio suvokimo ar tiesiog mąsto plačiau, vis dėlto pabosta. Kita vertus, kasdien klausantis apie tai, kad galiausiai Lietuvoje vėl atgimė „inteligentiška“ Valdo Adamkaus politika, mano širdis^*, dar gerai prisimenanti ano „inteligentiško“ prezidento laikus, sustingsta. 

Kad ir kaip vertintum, būtent V. Adamkaus laikais įsigalėjo naujos formos korupcija (gal vadinsime „inteligentiška“?), kai sutarus prezidentūroje galėjai ir naftos gamyklą privatizuoti (konkrečiai tai padarė V. Adamkaus draugo sūnus, turėjęs tiesioginės naudos iš „Mažeikių naftos“ pardavimo amerikiečių kompanijai, kurios akcijų paketą valdė), ir Lietuvos tuomet turimą perteklinę elektros energiją per prezidento patarėjų proteguojamus tarpininkus, kurie ir pasiimdavo visą valstybinės įmonės pelną, pardavinėti. Ne kas kitas, o „inteligentiškasis“ V. Adamkus, ilsėdamasis Meksikos pajūriuose, šalies ūkio ministrą iš pareigų nušalino vien todėl, kad tas bandė minėtus tarpininkus iš Lietuvai labai nuostolingo žaidimo pašalinti.

Žinoma, istorijos su agresyviu lobistu Valdu Sutkumi, kurio žmonos socialinėje įmonėje taip mėgo lankytis ir rek­lamuotis dabartinis prezidentas, bendri G. Nausėdos ir V. Sutkaus vojažai pas tuometį kariuomenės vadą (kuris, žinoma, visai atsitiktinai dabar tarnauja valstybei prezidentūroje) palieka nemalonų skonį. Vis dėlto kol kas (tikiuosi, taip bus ir ateityje) Gitano Nausėdos prezidentavimas neatrodo tiek įklimpęs į korupcinius ryšius, kaip V. Adamkaus laikais, kai jo patarėjai, kurie ilgainiui net praminti valstybininkų klanu, siautėjo.

Kodėl prisimenu, atrodytų, tolimas sąsajas, net žinant, kad V. Adamkus dar 2008 m. G. Nausėdą viešai paskelbė savo darbų tęsėju? Priežastis paprasta. Kaip ir dabar, anuomet irgi viskas prasidėjo nuo „inteligencijos“, kuri – ir tai akivaizdus sovietinės ideologijos reliktas vadinamosios inteligencijos galvose – pagal apibrėžimą negali būti prasta ar kažkaip nutolusi nuo doros ir gėrio.

 

Kas ta inteligentiška politika?

Moderniame pasaulyje politika apima visas įmanomas bend­radarbiavimo, derybų ir konfliktų sprendimo veiklas, dėl kurių visuomenė ir individai, siekdami savo tikslų, pasiskirsto žmogiškuosius, gamtinius ir kitus išteklius. Praktiškai visais atvejais tokia veikla remiasi galios tarp individų ir jų grupių santykiais. Toks apibrėžimas nors ir labai abstraktus, tačiau daigina kito klausimo sėklą. 

Derybos, kokiam tikslui tenka visuomenės turimi ištek­liai, kas gauna naudą ir kas moka už bendrus pasirinkimus, neišvengiamai apima daug konfliktų: būti gavėju bemaž visada maloniau nei vien duodančiu be vilties sulaukti atlygio. Politika atsiranda ir plėtojama kaip tam tikras menas, kuriuo bandoma taip nupešti žąsį, kad ta kuo mažiau gagėtų. Tačiau – tačiau! – pešti privalu taip, kad žąsis po liūdno akto vis dar galėtų pasitarnauti tam, kam ji buvo „pašaukta“ – t. y. pamaitintų alkstantį ir sušildytų šąlantį. Kur čia inteligencija?

Atsakymas gali būti dvejopas. Jei inteligencija suvokiama klasikine šio žodžio prasme, tai kalbame apie išsilavinimą, gebėjimą suvokti abstrakčius dalykus, numatyti ir vertinti loginius priežastinius ryšius, kritišką tikrovės suvokimą bei problemų sprendimo paiešką. 

Kai inteligencijos sąvoka vartojama kasdienėje kalboje (ypač posovietinėje erdvėje), ji galiausiai pasirodo kaip tam tikras gebėjimas tinkamai, pagal reglamentą rengtis, bend­rauti, išvengti konfliktų, neaštrinti kampų, o geriausia jų net nepastebėti.

O dabar pabandykime politiką sujungti su minėtomis inteligencijos konotacijomis. Rimtos analizės plotmėje inteligentiška politika pasirodo kaip politika, besiremianti aiškiai formuluojamu tikslu ir logiška sprendimų paieška. Tokia politika visų pirma pagarbiai žiūri į patį politinį procesą, kurį regi kaip interesų sankirtą, ir ieško argumentų, galinčių priversti oponentą sutikti su siūlomais kompromisais, o visuomenę įtikinti, kad pasirinktas sprendimas atitinka priešrinkiminius pažadus. Tai gali būti – o demokratinėje visuomenėje praktiškai visada yra – labai aktyvi ir dažnai agresyvi veikla, reikalaujanti itin aštraus ir ypač gerai išlavinto proto, itin greitos reakcijos bei oratorystės gebėjimų. Kitu atveju turime inteligentišką politiką, kuri, tiksliau sakant, tėra maloni politika, ir tada turime oksimoroną, loginę nesąmonę. Jei sąvokoje „inteligentiška politika“, žodis „inteligentiška“ nukreipia malonaus bendrabūvio link, tai politikos nelieka. Tokia nuoširdi bendrystė labai gražiai atrodo vaikiškuose filmukuose, kai koks eilinis katinas Leo­poldas vis kviečia gyventi draugiškai, bet realiame politiniame gyvenime ji tereiškia, jog galios struktūroje įsitvirtinę žaidėjai jau susitarė pasidalinti visus išteklius savo naudai. Kitaip sakant, malonioji politika yra tiesiog bandymas susirinkti visus balsus siūlant miražus, kurie, tikima, tinka visur ir visada. Negana to, po tokios esą inteligentiškos maloniosios politikos skraiste paslepiami visuomenės įtampos židiniai, ir silpnosios grupės netenka balso.

Politinėje kasdienybėje malonios „inteligentiškos politikos“ aukos yra ir individai, ir atskiros gyventojų grupės (Lietuvoje dabar ypač tragiškai pešami neįgalieji, savimi pasirūpinti nebegalintys senoliai ir (ar) vieniši tėvai bei smurto artimoje aplinkoje aukos), ir net visa valstybė.

Demokratinėje visuomenėje būtent politinės partijos yra pašauktos aktyviai ir nuosekliai ginti tos ar kitos grupės interesus arba tą ar kitą, jų nuomone, teisingiausią, išteklių paskirstymo etinį principą. Jei tikras kairysis visada stovės skurstančiųjų bei patiriančių daugiau skriaudos dėl savo amžiaus, lyties, galimybių ir panašiai baruose, tai liberalas, tikėtina, akcentuos visų lygias galimybes, o klasikiniai konservatoriai kovos dėl jų ta ar kita forma pabrėžiamo status quo.

Kam reikia politinės partijos ar politiko, kurio darbas – tik liaupsinti tą, kuris yra galios (gerų reitingų) pozicijoje, o ne analizuoti kitų politinio lauko žaidėjų pasiūlymus ir sprendimų padarinius? Nebent tam, kad naudojantis reitingų lyderio užkeikimais ir įtaka vėl laimėtum rinkimus.

 

Kas žavisi malonia politika?

Ieškodama atsakymo į klausimą, kaip sudėtingas politinis procesas Lietuvoje virto katinų Leopoldų varžytinėmis, kuris bus draugiškesnis, matau kelias nors ir susijusias, bet atskiras visuomenės grupes.

Pirmieji – tingūs politologai, dažnai gyvenantys iš trumpų menkai artikuliuotų pasisakymų žiniasklaidoje, nelinkusioje kapstytis giliau. Štai gegužės pabaigoje „LRT aktualijų studijoje“ profesorius Algis Krupavičius aiškino, kad dabartinis prezidentas formuoja naują valdymo stilių ir į politiką bando grąžinti inteligentiškumą. Tiesa, inteligentišką politiką A. Krupavičius fiksuoja tik per išorinius formos dalykus. Pasak jo, Lietuvos politikoje, kurioje patyčių ir chamizmo yra daugiau, nei reikia, „Gitano Nausėdos nuosaiki laikysena, dia­logas, kalbėjimasis su visais, atvirumas iš tikrųjų yra kont­rastas“. Gal laidos formatas neleido pasisakyti plačiau, bet faktas, kad politinio proceso analitiko (?) lūpose politinio gyvenimo priemonės pateikiamos kaip „nauja politika“, tikrai liūdnas. Liūdnas, nes kas, jei ne politologai, privalėtų kalbėti apie turinį, apie tai, kur veda tie ar kiti prezidento veiksmai ir kokia formuojama politika. Dabar atrodo, jog A. Krupavičius, norėdamas prezidentą pagirti, jį savotiškai pažemino sugebėjęs pamatyti tik faktą, kad prezidentas kalbasi.

Antroji grupė, kuriai malonioji politika gyvybiškai svarbi, – bešakniai politikai. Minėtoje LRT laidoje, dvi skirtingų politinių grupių lyderės – socialdemokratė Rasa Budbergytė bei liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen – irgi vienu balsu dėsto apie įsiklausymą. Socialdemokratė, nepagrįsdama jokiais realiais faktais, net gėrisi esą dėl prezidento veiksmų mažėjančia atskirtimi bei nelygybe, abi politikės nepastebi ar nesugeba pastebėti, jog dabartinis Lietuvos prezidentas atvirai demonstruoja nepagarbą teisės viršenybės principams ir absoliučiai ignoruoja žmogaus teisių klausimus.

Trečioji grupė – politikos esmės nesuvokianti visuomenė, politiką matanti tik kaip kažin kokią dieviškos prigimties gėrybių dalijimo mašiną, kuri nežinia iš kur traukia ir mėto liaudžiai gėrybes.

Nuosekli atskirų minimų grupių mąstymo analizė bus pateikta kitame tekste.

 

^* Ši politinė esė nėra tiesos šaltinis, o tik vienos ilgametės šio lauko žaidėjos įžvalgos.