Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį: Dieckmannas atsako Vanagaitei

 

Aušra Maldeikienė. Knyga apie ateitį:  Dieckmannas atsako Vanagaitei
Aušra Maldeikienė. Monikos Požerskytės nuotrauka

 

Pusmetį iki mirties mano teta – tuomet jau daugiau kaip 90-ies tremtinė – labai netikėtai pakomentavo: „Gal ir gerai, kad mus išvežė į Sibirą.“ Sekundę nustėrau, netikėdama savo ausimis, bet teta tęsė: „Gal Dievas nebus toks rūstus, kai mirsiu, ir atleis, kad tada tą žydę mergaitę tėvelis jos giminėms po trijų mėnesių grąžino. Gal taip išpirkom savo kaltę, kad kaimynų pabijojom.“ Taip prabėgus trims ketvirčiams amžiaus nuo tų baisių 1941-ųjų sužinojau apie dar vieną savo šeimos, o ir savo Tėvynės, istorijos detalę. Tragišką detalę.

Holokaustas yra ne tik didžioji mūsų tautos tragedija, tai ir esminis mūsų valstybės ateities potėpis. Moralinis Holokausto vertinimas geriau nei kas kita parodo, kokia visuomenė esame, taip pat tai, kokia ateitis mūsų laukia. Pasirinkimai du: arba nuoširdžiai suvokiame savo moralinę atsakomybę už tuos įvykius ir susitaikę su savo ribotumu kuriame etiškesnę bendruomenę, arba toliau ieškome pateisinimų tam, kas vyko, ir taip žudome vėl ir vėl. Tiesa, dabar jau ne tuos, kurie dešimtmečius guli Lietuvos pakelėse ir pamiškėse, bet save pačius.

„Kaip tai įvyko? Christophas Dieckmannas atsako Rūtai Vanagaitei“ – knyga, kurią turi perskaityti kiekvienas doras mąstantis lietuvis. Knyga rami, kiekvienas sakinys pagrįstas istorinėmis nuorodomis, klausimai neįmantrūs, dažnai spiriantys svarstyti, o istoriko atsakymai trumpi ir stebėtinai talpūs. Šia knyga autoriai gali didžiuotis; beje, abu autoriai – tiek per 20 metų Holokaustą Lietuvoje nag­rinėjęs vokiečių istorikas, tiek agresyvios minios moraliai žlugdyta, bet nepasidavusi Rūta Vanagaitė.

Knygą verta perskaityti norint sužinoti, kaip viskas vyko. Vis dėlto svarbiausia ne tai: susimąstyti šįkart verčia ne pati tragiška Holokausto istorija (ji daug­maž žinoma), bet jo moralinių dilemų iškėlimas ar net bandymas jas išrišti. „Istorija nėra juoda ir balta, joje yra galybė pilkų atspalvių“, – sako vienas knygos autorių Ch. Dieckmannas, ir būtent ta klampi klajonė pilkais tragedijos svarstymo keliais leidžia sujungti praeitį ir ateitį.

Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl vis dėlto per karą Lietuvoje buvo itin žiauriai, nežmoniškai žiauriai nužudyta absoliuti dauguma šimtmečius čia gyvenusių žydų ir beveik 200 tūkst. karo belaisvių, privalu atsigręžti ir į paprastų lietuvių sielas, ir į tuomečio Lietuvos elito principus, ir į moralinio kompaso – Bažnyčios – rodytą kryptį.

Karo išvakarėse ir pradžioje Lietuvos valstybės elitas žodžiais ir darbais gan aiškiai demonstravo, kad vardan nepriklausomos Lietuvos paaukoti brolius žydus pateisinama. Juolab kad didelės elito dalies galvose laiminga klestinti Lietuva buvo matoma tik kaip homogeniška, etniškai gryna, kariškai stipri, fašistinė ir „sveika“ valstybė, kurioje nėra vietos etninėms mažumoms. Tai pirma tragediją lėmusi moralinė bėda.

Ar dabar turime panašaus mąstymo užuomazgų, o gal jau ir stiprėjančių daigų? Akivaizdu, atsakymas teigiamas. Stiprėjantis antisemitizmas, panieka romams, pabėgėlių demonizavimas (nors jiems suskaičiuoti vienos rankos pirštų užtektų), net tų Lietuvos piliečių, kurie garsiai kalba apie minimus reiškinius, žeminimas (ar net demonizavimas kaip R. Vanagaitės atveju) yra akivaizdūs vis dar neišspręstos moralinės bėdos ženklai. Tuos, kurie čia ims aiškinti, kad perdedu, tiesiog siunčiu perskaityti komentarų po bet kuriuo viešu tekstu, ta ar kita forma kreipiančiu nacionalinių problemų, net ne tokių opių, kaip Holokaustas, apmąstymo link. Mažų mažiausiai klaikiai skamba ir pareiškimai, kad nacionalinės neapykantos kurstymas virsta realiu veiksmu tik pakartotas triskart: sunku patikėti, bet būtent tokiu pagrindu ES valstybėje narėje Lietuvoje prokuratūra atsisakė tirti grasinimus žmonėms, kurie kalba apie antisemitizmą.

Ko verta Lietuva, kurioje ramus gyvenimas garantuojamas tik tiems, kurie agresyviai ar nuolankiai sutinka su kitų tautų pažeminimu? Ir kuo ji skiriasi nuo tos, kuri pamiškėse šaudė žydus? Klausimai retoriniai. Neįmanoma rasti jokio padoraus atsako ir tiems, kurie net žydų žudynėms vis ieško įvairiausių pateisinimų.

Bene dažniausiai pasitaikantis išteisinantis argumentas siejamas su faktu, kad lietuviai esą ne tik žudė žydus, bet juos ir gelbėjo. Argumentas niekinis: jau nekalbant apie drastiškai mažesnį išgelbėtų žydų skaičių, palyginus su nužudytaisiais, pats gelbėjimas tebuvo žudynių inspiruotas veiksmas. Beje, ir gelbėtojai bijojo ne tiek vokiečių, kiek kaimynų lietuvių. Vokiečių buvo pernelyg mažai, tad, medžiodami žydų gelbėtojus, jie tiesiog rėmėsi paslaugiai talkinusių lietuvių skundikų pranešimais. Šį faktą, beje, liudija ir mano tetos pasakojimas, pateiktas pradžioje.

Taip pat netiesa, jog žydų žudynes galima teisinti, kad žydai buvę komunistai ir trėmė lietuvius į Sibirą. Procentiškai žydų į Sibirą iki karo buvo ištremta daugiau nei lietuvių, ir baisu, jog dažnu atveju būtent tiems žydams pavyko išlikti.

Kritikos neišlaiko ir teiginiai, kad žydus žudžiusieji neturėjo jokio pasirinkimo. Faktai rodo: nė vienas, kuris atsisakė dalyvauti žudynėse, vokiečių okupacinės valdžios nebuvo nubaustas; visa, kas grėsė, – aplinkinių panieka ir prarastas statusas bei su juo susijusių tikėtinų privilegijų netekimas, taip pat nebegalėjimas pralobti nukankintų žydų sąskaita.

„Spintelė, šiltų batų pora, rašomas stalas, knygoms spinta, 2 medinės lovos su matracais, spinta, bufetas, veidrodis tualetinis, du naktiniai staliukai.“ Va, tokį turtą priglobė Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika, gyvenęs Vilniaus gatvėje Nr. 260. Turtas priklausė žydams, kuriuos jis pats „perkėlė“ į getą Žagarėje, ten jie ir buvo „likviduoti“. Jis įsikūrė bute, irgi jam atitekusiame po to, kai savininkai žydai buvo „perkelti“. Dar vienas retorinis klausimas: ko verta tauta, tokios moralės žmogų vėl ir vėl bandanti paversti didvyriu, net jei paskui tas žmogus ir paskelbtas generolu?

Beje, jeigu jau ieškome herojų, gal tada į jų vietą labiau tiktų iki J. Noreikos Šiaulių apskrities viršininku tarnavęs Ignas Urbaitis? Jis bent jau turtą siūlė atimti tik iš aktyviais komunistinio judėjimo dalyviais laikytų žydų, o žydų persekiojimams stiprėjant iš humanitarinių paskatų atsistatydino.

Ypač sukrečia ir tuometis Lietuvos Bažnyčios atsitraukimas per Holokaustą, ir dabartinis nenoras aiškiai pasmerkti žudynių, jas neigiančių ir ieškojimas pateisinimų tam, kad pateisinimo nėra. 1941–1944 m. Lietuvos vyskupų suvažiavimų protokoluose praktiškai nediskutuojama jokiais su žydais susijusiais klausimais. Tiesa, aptariama, kad lietuviai neturį imti per daug žydų turto, o paėmę per daug, turį dalį paaukoti Bažnyčiai. Tik partizanams esą leistina imti daugiau, nes jie aukojęsi šalies labui. Komentarai, matyt, nereikalingi. Jei norime, kad situacija nesikartotų, tikrai būtinas dabartinių Lietuvos Bažnyčios vadovų aiškus tokių apgailėtinų išvedžiojimų vertinimas.

Gilias Lietuvos visuomenės moralines problemas rodo ir faktas, jog viešai kalbant apie Holokaustą vis klausiama, o kodėl tas ar kitas asmuo imasi šios temos. Prieš kelias savaites kalbindamas Ch. Dieckmanną vienas tinklaraštininkas primygtinai bandė iškvosti, ar ne žydas anas esąs. Vokiečių istorikas buvo priverstas labai smulkiai iškloti visą šeimos istoriją iki senelių ir bemaž prisiekti, kad žydų tarp jų nebuvę. Istorikas tik pabrėžė: Holokaustas domina būtent todėl, kad jis vokietis; kitaip sakant, ta tema jam svarbi būtent todėl, kad jis vokietis ir dėl šios priežasties jaučia kaltę. Kolektyvinė tautos kaltė irgi egzistuoja, jeigu jau esame mąstančios sielos.

„Kaip tai įvyko? Christophas Dieckmannas atsako Rūtai Vanagaitei“ knygos atsiradimo istorija irgi kelia liūdnų minčių apie Lietuvos visuomenės moralinę būseną.

Prieš kelis mėnesius iki knygos pasirodymo Seimo narys (!) Laurynas Kasčiūnas pareikalavo Žydų bendruomenės pasiaiškinti, kaip toji drįso skirti pinigų tokiai knygai leisti. Fašistinei partijai atvirai priklausiusio (o minimu veiksmu fašistinius įsitikinimus tik patvirtinusio) politiko išsišokimas, demonstruojantis atvirą nepagarbą Lietuvos Konstitucijai, nebūtų kažin kas išskirtina, jei ne detalė: ir šiuo atveju jokios visuomenės reakcijos.

Taip pat apgailėtina, jog Lietuvos Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas jau knygai pasirodžius feisbuko paskyroje abejojo, kaip pats pripažįsta, garbingo istoriko pasakojimu, nes esą tas pasidavęs patyrusios ryšių su visuomene profesionalės vilionėms. Jokių faktų, paneigiančių tuos ar kitus knygoje apsvarstomus dalykus, žinoma, nepateikta, bet istorikas akivaizdžiai pažemintas.

Itin grėsmingas ir faktas, jog Vidmanto Valiušaičio, ganėtinai atvirai balinančio žydų kankintojus, laukia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro patarėjo kėdė. Kaip jis pats sako, dėl to teisintis neketinąs, nes „darbai kalba patys už save“. Darbai tikrai kalba, būtent todėl tokie paskyrimai yra siaubingi, daro gėdą Lietuvai, skaudina ne tik Lietuvos žydų bendruomenę, bet ir bent dalį, kuriai priklausau, – Lietuvos politinių kalinių ainių.

O jau visiškai tragiška, kad išskirtinai gili ir išmintinga knyga Lietuvoje nesurado nė vieno leidėjo, išdrįsusio ją išleisti, nors niekalo spausdinama marios.

Kelias į fašizmą ir totalitarizmą prasideda nuo mažų žingsnelių. Bet kai bijoma knygos dėl joje skelbiamos tiesos ir įsijungia savicenzūra, iki liūdno taško labai arti.

Esu lietuvė. Nė karto neteko girdėti, kad tarp mano protėvių būtų buvęs kitos tautybės žmogus. Ir būtent todėl, kad esu dalis tautos, kuri itin žiauriai naikino savo brolius žydus, jaučiu kaltę dėl visų dabar jau amžiams sustingusių pakelės grioviuose. Būtent todėl, kad esu lietuvė, Holokausto pelenai man beldžia į širdį.

Draugai