Benigna Kasparavičiūtė. Kas yra kas Lietuvoje

Gruodžio parodų apžvalga ir tiksli praėjusių metų astrologinė prognozė

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Juodosios magijos egzistencija ir veikimu šiandien turbūt jau niekas neabejoja. Tačiau, kaip teigia mano vertinami ir be galo patikimi „horoskopai.lt.“, paprastas mirtingasis kartais net neįtaria tapęs juodosios magijos auka. Nesu paprasta mirtingoji, todėl ne tik įtariu, bet ir beveik tikrai žinau: maždaug prieš metus mane užkerėjo viena priešiškai nusiteikusi konkuruojančios dailėtyros krypties atstovė.

Pavardėmis čia nesisvaidysime, pasakysiu tik tiek: šios žiežulos burtų metodas paprastas, tačiau veiksmingas. Jau kiaurus metus sapnuoju, na, nepasakyčiau, kad košmarą, greičiau tokį keistą pasikartojantį sapną. Kasnakt, laikrodžiui išmušus vidurnaktį, prieš mane visu didingumu stoja ne kas kitas, kaip motutė Lietuva, tvirtai įsivyniojusi į sintetinio pluošto trispalvį audeklą.

„Ar spėjai pasveikinti motiną Tėvynę? Ar tinkamai paminėjai valstybės įkūrimo šimtmetį? – durdama tiesiai į mane pirštu kaskart suriaumoja net tokiai majestotiškai figūrai pernelyg griausmingu balsu: – Juk per jubiliejinius (pasiutusio žaliai violetinio barsuko pagal rytiečių kalendorių, – aut. past.) metus, – neprašoma ima vardyti, – mūsų respublikos piliečiai tapytojai sukūrė 1 234 567 890 Lietuvos istorinius įvykius vaizduojančių paveikslų, skulptoriai visuomenei pristatė dar 987 654 daktaro Jono Basanavičiaus paminklo variantus, taip pat pramoniniu būdu buvo išlieti 666 666 sidabru tviskantys prezidento Algirdo Mykolo Smetonos biustai. Mūsų keramikai švenčių proga nužiedė lygiai 3 milijonus nenusakomų ir absoliučiai nieko nereiškiančių objektų. Tačiau visus savo vaikus vienodai myliu, man svarbiausia pastangos, o ne rezultatas. O ką valstybės labui nuveikei tu?

Na, gerai jau, gerai, baik žliumbti, – pagaliau atsileidžia, – ropškis iš migio: šaldytuve, kiek pamenu, dar liko trys ketvirtadaliai griliažinio torto. Įsikrėsk bliūdą baltos mišrainės, pasišildyk keletą cepelinų. Neverta smulkintis, jei švęsti, tai švęsti.“

Galbūt iš pirmo žvilgsnio pasakojimas ir neatrodo labai įdomus ar ypatingas. Deja, mano svaiginančiai dailėtyrininkės karjerai visa tai turi negrįžtamų neigiamų pasekmių. Nebegaliu lankytis parodų atidarymuose, kituose viešuosiuose renginiuose. Paprasčiausiai nebetelpu pro duris nuo tų vaišių. Gerai dar, kad pažįstama feministė vieną kitą vyno taurę pro galerijos langą paduoda. Žinoma, kai ponas Veryga nemato.

Be gausių tiesioginių Tėvynės meilės įrodymų, praėjusiais metais kaip iš gausybės rago pasipylė visokios „prioritetinės“, žaliai valstietiškos įdomybės pirmuosiuose interneto žinių portalų puslapiuose. Tarkim, kažkieno manymu, man be galo svarbu sužinoti, jog tokio ir tokio užkampio mero padėjėjai Zosei Patriūbavičienei ką tik sukako 50. Arba kažin kokio valsčiaus vokalinis mamyčių ir dukrelių ansamblis parengė naują savadarbių romansų programą. Tačiau cepelinų valgymo varžybose, kurios, spėju, pernai irgi įgavo naują pagreitį, visuomet stengiuosi dalyvauti. Tai maloni bei reikalinga išimtis. Jei rimtai, vadinamosiose provincijose būna to meno, atsitinka visokių iniciatyvų, tiesiog gal kiek paranojiškai įtariu, kad vėl bandoma įrodyti, jog tikra kultūra veisiasi tik sostinėje.

Nors, kita vertus, Vilnius irgi stengėsi neatsilikti cepelinų valgymo varžybose. Visokie kaininykai ir meniu daugumoje sostinės meno galerijų, pernai jų kaip niekada gausiai užderėjo. Šiaip jau tikiu: nėra tie menai neįkainojami, bet kam taip įkyriai valstietiškai siūlytis. O tai tikrai kaip kokioje lietuviškų patiekalų užeigoje ar pakelės kebabinėje...

/ / /

„Na, dar kąsnelį, už Tėvynę... O dabar už mūsų brangią sesutę Latviją, juk jai irgi sukako šimtas metukų. Nenuskriauskime ir broliukų estų – am dar gabalėlį. Va, kaip skanu.“
Velnias, būsiu užsnūdusi berašydama.

/ / /
Aišku, galima ilgai diskutuoti apie meną ir komerciją, centrą ir periferiją, apie tai, kas kam trukdo ir kas kam tradiciškai labiau lipa ant sprando.

Čia kaip tik į galvą atkeliauja tie kuklučiai iš kaimo atklydę valstiečiai Karolio Kaupinio tekste Imanto Selenio parodai „Hawaii“ („Tsekh“ galerijoje veiks iki sausio 14 d.) apie Vilniaus sovietinius miegamuosius rajonus. Tekstas, be abejo, geras, tik gal šia tema pernelyg patetiškas, pernelyg jau „žmogiškas“, mano kuk­lia nuomone. Nutriušę daugiaaukščiai nuliūdę rymo, jie norėtų apsilankyti Vilniaus centre, kur atseit viskas tviska prabanga. Tik niekas jų ten nepakviečia, už stalo nepasodina. Kaip vargšų rusų darbininkų, kadais atvykusių į Lietuvą geresnio gyvenimo ieškoti. Aha, pabandykit pagyventi su tokiais vargšeliais pašonėje. Sakau jums kaip žmogus, sovietmečiu augęs viename nuostabiausių Lietuvos kampelių – Viršuliškėse (mūsų namas buvo kaip tik už tos dvylikaaukščių trijulės iš parodos atviruko). Turi jie dar parako ir dabar, ypač gerokai įmetę (darbininkai, o ne dvylikaaukščiai). Prakalbus apie išvaizdą, nėra jau tokie baisūs visi tie blokai ir monolitai. Čia veikiau etinė, o ne estetinė kategorija, kaip sakoma, nes jie beveik baigia subyrėti, ir tai jau vienareikšmiškas blogis.

O kad netinka brangiai Tėvynei reprezentuoti užsieniuose (su tokiu požiūriu teko susidurti ir man), visiškas melas. Tų amžinai bambančių Zosių Patriūbavičienių išvis nereikia klausyti. Pagyvenę naujieji rajonai gali būti be galo didingi, ypač saulėlydžio fone. Beje, nuotraukų autorius bando visaip juos pagražinti, kiek supratau, bandydamas pritempti prie maždaug kurortinės išvaizdos, todėl ir parodos pavadinimas toks. Na, konceptualiai gal labiau tiktų pritempinėti prie kokio Niujorko. Vilnius juk sostinė, ne kurortas, bet intencijos geros. Tačiau vis tiek būna ir blogesnių variantų, kalbant apie daugiabučių architektūrą. Nereikia net Perkūnkiemio, kokie nors kakofoniški Žvėryno namai ar visa Sporto gatvė (štai jums ir centras), švelniai tariant, nėra aristokratų teritorijos. Blogiausia, kad jokio sovietmečio tuo neapkaltinsi.

Gaila, nesu ypač pažengusi juodosios magijos specialistė, norėčiau pradanginti bent dalį tautinės architektūros stebuklų. Tačiau, juk pastebėjot, mano didi persona sėja tik gėrį ir grožį, nesugebu iškrėsti nieko tikrai pikta. Jeigu kaip reikiant užsiimčiau juodąja magija, gerbiami ožiaragiai, oi, tuomet sviltų jums rageliai ir nageliai. Prakeikti kiauliasnukiai, bulvianosiai jūs nelaimingi!

Dabar, kad jau nusiritome iki Juozuko retorikos, trumpai aptarkime ir Naujųjų metų sutikimo aprangos kodą. Tiems, kas Naujuosius sutiko kur patvory, apsikabinę alaus bambalį, garsiai ir ryžtingai sakau: fui, ne ne ne! Tai klaidinga, tačiau mūsuose kažkodėl paplitusi kiauliško įvaizdžio traktuotė. Sakyčiau, kaip tik derėtų rengtis ružavai ir dar apsibarstyti blizgučiais. Nes kiaulytės iš prigimties yra švarūs ir mandagūs padarai. Fainos tokios, mielos ir rausvos. Linksmai strikinėja po kiemą įsikandusios kokį kvietkelį, o jeigu kada išspjauna, pasako „mū“ arba „miau“, priklausomai nuo nuotaikos ar situacijos. Iš viso, man rodos, Naujieji sutikinėjami vasario pabaigoje (pasitikslinkite „horoskopai.lt“). Taip darykite ir jūs, bet šįkart viskas turi būti kaip pridera: nėrinukai, raukinukai, po kaklu parišta ružava peteliškė. Ateisiu patikrinti.

Atsirado ir nauja parodų kuravimo tradicija, jei jau aptarinėjame pernykštes mados tendencijas. Tarkim, menininkė Aistė Kisarauskaitė netikėtai tapo „Titanike“ vykusios Dano Aleksos parodos kuratore, nors parodą sudarė šio tikrai nenaujas (na, bet geras) darbas. Darbo gerumas čia niekuo dėtas, tiesiog taip ir nesupratau, kuo tas kuratoriavimas reiškėsi. O štai neseniai surengtoje Aistės parodoje, atvirkščiai, kuratoriumi buvo Danas. Šį viražą, manau, galima pavadinti metų Vilniaus meno mįsle. Čia nieko bloga, mistiką ir paslaptis aš mėgstu. Beje, ši mįslė nesveikai domina ne mane vieną.

Vėl grįžtu prie gruodžio parodų, mistinė kuratorystė kiek pasireiškė ir Česlovo Lukensko bei Alekso Andriuškevičiaus parodoje („Alex + Chesiux / Piešiniai, objektai“ Akademijos galerijoje veikė 2018 11 26–2018 12 08). Čia kuratoriais kažkodėl patapo brolių Gataveckų duetas. Kaip turbūt pastebėjote, vienam kuratoriui tenka lygiai vienas autorius. Beveik japoniškas subtilumas ir Lietuvoje dar neregėta atida kūrėjui. O gal autoriai labai agresyvūs pasitaikė, nesuvaldomi, ką dabar gali žinoti.

Brolių kuratorių ar (sielos brolių) autorių vietoje būčiau rodžiusi vien piešinius, nes objektai juos kiek užgožia, atrodo pernelyg sunkiasvoriai ir niekuo su pirmaisiais nesusiję. O Č. Lukensko mechaninis kirmėlinis piešimas labai dera prie A. Andriuškevičiaus mokslinių eksperimentų, kaip dar galima panaudoti rašymo priemones. Lengva ir taip nelietuviškai negiliamintiška. Manau, kartu su Paulinos Pukytės ret­rospektyva „Titanike“ visa tai galima būtų apšaukti žaviausia 2018-ųjų paroda. Na, bent geriausiu dalyku, nutikusiu metų pabaigoje.

/ / /

Tiesa, dar:

Ne skaičiai nulemia metus,
O mūs darbai ir mintys,
Tai, kuo pradžiuginam kitus, mokėdami dalintis.
Tad linkim, kad nuo veido niekad nepranyktų šypsena,
O siela visada jaunystės, džiaugsmo liktų kupina.

Čia aš Tėvynei internete radau. Juk tikrai pernai taip ir neprisiruošiau pasveikinti garbingo jubiliejaus proga. Gal atstos pagaliau su tais tortais.