Balandžio parodų apžvalga ir gegužės horoskopas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

1985-uosius atsimenu visai neblogai. Turiu omeny ne tai, kad tada buvo ypač geri ar derlingi metai, o kad apskritai iš tų dienų šis tas užsiliko galvoje. Tačiau gal ir neblogi buvo metai, dabar galvoju. Kažkur net egzistuoja pablukusi mano laimingos tarybinės vaikystės fotografija, tik greitosiomis niekaip nepavyksta išknisti. Gintarinė Palanga, saulė ir jūra, mano močiutė ir aš, kiek dirbtinės šypsenos iki ausų – maždaug tokia minėto siužeto esmė. Kai pagalvoji, ko žmogui daugiau reikia. Na, gal dar kokių aštuoniolikos porcijų ledų.

Vilniaus rotušė tuomet irgi atrodė panašiai kaip dabar, jei atmintis neapgauna. Beveik nepasikeitė, gal tik nesibaigiančių ją nuomojančių puotų ir festivalių proga rotušė įgavo gerą dozę turginio 1995-ųjų kolorito. Kita vertus, dabar tai nemokama laiko mašina, sugebanti akimirksniu perkelti į palaimintą 10 dešimt­metį. Šiandien pirmajame rotušės aukšte vėl rengiamas kažkoks prieštvaninis banketas (ar furšetas – nelabai skiriu). Įtarūs personalą rikiuojančių moteriškių žvilgsniai, netikėtai tarpdury užfiksavę didžią mano personą. Damos sukrunta: ar tik ši nekviesta viešnia (iš ateities, be abejo) nepuls prie kurio iš baltomis staltiesėmis padabintų stalų šlamšti įdaryto karpio ar kimštis į striukės kišenes kaugėmis sukrautų sumuštinių. Štai ir nepulsiu, kad ir kaip norėtumėt. Man, išdidžiai daugelio cepelinų valgymo varžybų nugalėtojai, tai būtų žema ir per smulku. Žinoma, minėto konkurso favoritę privaloma tvarka turėtų žavėti ir žaisminga, matyt, baliauninkams nuotaiką praskaidrinti turinti karikatūrų paroda ant pirmojo aukšto sienų, iškilmingai dedikuota (neatspėsite!) balandžio 1-ajai.

Tačiau nepretenzingas Evaldo Janso (jo „Tapyba, objektai, videodarbai“ Vilniaus rotušėje veiks iki balandžio 29 d.) humoro jausmas mane žavi labiau, todėl abejingai ir kiek sugebėdama oriau (kad neatrodyčiau sprunkanti iš kulinarinio mūšio lauko) kylu laiptais į antrąjį pastato aukštą.

E. Janso tapybos taip akylai kaip kotletų niekas nesaugo. Tačiau ji išsiverčia ir be apsaugos, žydi ramiai sau ir klesti. Tiesa, kartais norėtųsi kiek daugiau kruopštumo. Poną Donaldą bent jau aš atskiriu tik iš šukuosenos. Karinio feminizmo atstovės taip pat galėtų būti atpažįstamesnės. Nebūtina kabarotis slidžiu ir uolėtu Gintaro Znamierovskio kūrybos taku, tačiau ir lietuviškas panašių įvykių kontekstas būtų ne pro šalį. Tiesa, parodoje yra ir išsyk atpažįstamų personažų. Dvi kiaulės krušasi ant šiukšlyno, tolumoje rūksta fabriko kaminai. Akivaizdžiai apokaliptinis siužetas, tik neapsisprendžiu – skirtas kvatoti susiėmus už pilvo ar valandėlę liūdnai parymoti susimąsčius dėl tragiško mūsų planetos likimo (ir kurgi mes ritamės?). Tačiau pageidaujantiems visavertiškai kontempliuoti naująjį Evaldo šedevrą ir čia kiek kiša kanopą menkutis anatominis nesusipratimas – paveiksle vaizduojamo kavalieriaus pimpaliukas yra kažkur pažastyje. Tačiau visokių būna, visokių reikia. Manau, tai visai nieko tragiško, lietuvių tapybos įvaizdžiui pasaulyje tikrai nepakenks.

Beje, apokaliptinės vizijos mūsų miesto rotušėje ne naujiena. Prieš keletą metų šioje salėje buvo rodoma Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba. Skraidančios kiaulės (kakoja?) virš Vilniaus, karingai nusiteikęs Jėzus gena iš (dailės) šventovės iš pirmo žvilgsnio niekuo tarpusavy nesusijusius Lietuvos meno pasaulio veikėjus. Neblogai būtų surengus tokių paveikslų parodą čia pat Vilniaus rotušėje – visai nesišaipau. Pati pirma braučiausi apžiūrėti ekspozicijos, net rizikuodama prasmegti kiaulienos vyniotinių kaugėje. Beje, tik tokie darbai šioje erdvėje ir atsilaiko prieš savotišką vietinį koloritą. O Evaldo videomeno retrospektyvą bent jau aš norėčiau pamatyti kokioje sterilesnėje ir panašiems menams labiau pritaikytoje aplinkoje. Matau, mane ir čia susirado įtariosios damos iš apa­tinio furšeto, taigi iškilmingai keliauju laiko mašina atgal.

Pastebėjau, kad studentai visuomet stengiasi labiau (VDA skulptūros katedros studentų „Pavasario paroda 2019“ veiks iki balandžio 28 d. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos trečiojo aukšto ekspozicijų salėje). Labiau už visus tapybos, skulptūros ar tarpdisciplininio meno klasikus kartu sudėjus ir dar padauginus kvadratu. Net jei darbus tenka rodyti kino teatro fojė ar bibliotekos koridoriuje. Aišku, naujosios M. Mažvydo bibliotekos parodų salės užkampiu nepavadinsi, tai gana kokybiška erdvė, kurią, laimei, galiausiai pasiekė kokybiškas menas.

Bibliotekai tai irgi akivaizdžiai į naudą, nes, kiek pamenu, čia paprastai karaliaudavo šeštarūšiai klajojantys menai iš šiuo atžvilgiu nesveikai draugiškai nusiteikusios Baltarusijos ir visokie iš žirnių bei pupų sudėlioti lietuvių literatūros veikėjai.

Pagrindinis parodos leitmotyvas (bent jau aš tokį įžiūriu) ne visai studentiškas, netgi šiek tiek seniokiškas. Gal tai kokio trečiojo amžiaus universiteto Skulptūros katedros prisistatymas, galvoju. Čia ne visai vykusiai juokauju, žinoma. Praeitimi domėtis visuomet sveika, ypač ta, nenusaldinta versija. Vyresnio amžiaus piliečiams nenumaldomai marazmėjant (vilniečiai neseniai rūsčiai bei „teisėtai“ pasipiktino dar išlikusiais kanalizacijos dangčiais su rusiškais užrašais), jaunimas bando perimti estafetę labai vietoje ir laiku. Parodoje daug sovietmetį užkabinančių darbų. Naujininkų šaligatvių plytelės, po parodos visuomet grįžtančios atgal, masyvios ornamentuotos šiukšliadėžės, seni žaislai, sovietinio grindinio pavyzdys, pakeltas kubu. Netgi laiko mašina atgal keliaujantis pensininkas (tiesa, ne visai lietuviškame peizaže) įsipaišo į tokį parodos kontekstą.

Beje, pavardžių sąmoningai neminėsiu, nes jei vieną kokį šios parodos veikėją netyčia užmirščiau, būtų gana nesmagu. Su šitokio amžiaus personažais pageidautina atsargiai, atsimenu iš savo repertuaro. Kartą, kai dar mokiausi Akademijoje (dabar galiu paporinti), vyko atranka į tokią kvailą retrogradišką (privalomi kone paauksuoti paveikslų rėmai) tapybos konkursą šiandien mano jau apdainuotoje Vilniaus rotušėje. Visi akademijos tapytojai sugabeno šviežiausius savo darbelius. Ir ką jūs galvojat, atsitik tu man taip, iš visos mūsų mokslo įstaigos lobynų į garbiąją ekspoziciją nepateko tik du kūriniai. Pirmasis jų, kaip turbūt jau numanote, buvo naujausias Benignos Kasparavičiūtės šedevras, o kitas (tai paaiškėjo vėliau) – tiesiog kažkieno atsitiktinai įvykio vietoje paliktas dažais ištepliotas kartonas.

Gerai, užteks šviesių prisiminimų, dabar – horoskopai savaitgaliui. 85-aisiais praėjusio amžiaus metais gimę jaučiai paprastai būna ramūs žmonės. O žmonės dažnai būna ramūs jaučiai, ypač jei gimė 1984-aisiais. Tokia jau ta horoskopinė logika, jos nenuneigsi, net jei labai norėtum. Kad ir kaip pasuksi, taip bus gerai. Kartais tu geri barą, o kartais baras geria tave. Tai visai ne alkoholizmo propaganda, kol ponas Veryga ligoninėj, o citata iš mano mėgstamo filmo. Citatos gerame dailės kritikos straipsnyje būtinos, galėtumėt ir įsidėmėti.

O kartais gyvenime išvis nesiseka. Sugalvoji nutapyti kokį nematytą šedevrą – tarkim, miksą iš trupučio poparto, poros šimtų gramų kičo, vienos kitos optinio meno citatos. Tapyba ir antitapyba viename katile – atrodo, pasaulis to dar neregėjo. O pasirodo, regėjo. Pasaulis tokį vaizdą turėjo progą stebėti ne bet kada, o maždaug 1980-aisiais, ir ne bet kur, o sovietinėj Lietuvoj. Nes tuo metu savo geriausius darbus nutapė Juozas Algirdas Pilipavičius, vėliau kažkodėl pasukęs kiek kitokiu keliu (paroda „Ankstyvoji tapyba | Ciklas „Stereo“ galerijoje „Akademija“ veikė iki kovo 30 d.). Šis tapytojas man šiek tiek panašus į ankstyvąjį Algimantą Švėgždą, šiek tiek į G. Znamierovskį, jei norit iš dabartinio mūsų konteksto, yra net užuominų į Kazio Šimonio, gal ir M. K. Čiurlionio paveikslus. Nežinau, kodėl jis iš to kelio išklydo (parodos autorius, o ne M. K. Čiurlionis), bet kartais, pasirodo, visai gana ir kelių ar keliolikos iš koto verčiančių darbų. Aišku, juk neprigaminsi tokių be galo.

O Adomas Danusevičius nėra mano mėgstamiausias lietuvių tapytojas – prisipažinsiu iš karto (paroda „Purvas ir gėlės“ veiks galerijoje „Vartai“ iki gegužės 10 d.). Nesibaigiančios formalistinių vyrukų plejados manęs niekuomet nežavėjo. Tačiau dabar Adomas perėjo prie gėlių. Gal nuskambės keistokai, bet visai kitas reikalas. Tai nėra tokia paprasta tema, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes be galo sunku išlaikyti ribą, kad neišeitų dar viena rotušės banketo puošmena. Nors ir tai nieko tokio šiuo atveju, galvoju. Tapyba, ypač pastozinė, irgi gali būti kaip tortas. Yra ir kirmėliukų, beje, jeigu kam patinka ne taip saldžiai. Aišku, tai kiaurai komercinis menas, bet, kai bent jau netoliese nematyti akivaizdžiai kyšančių kainoraščių (pirk arba mirk!), bent man didelė šventė. Be abejo, parodos pristatymą privalomai dabina nesibaigianti virtinė šio tapytojo apdovanojimų ir pasiekimų, tačiau autoriui palikim bent tai.

O šiaip kuklumas žmogų puošia, gerbiami meno mėgėjai. Štai kad ir aš, pavyzdžiui. Pernai vasarą Palangos pliaže vykusiame tarptautiniame konkurse nuroviau pirmąją vietą storiausio užpakalio kategorijoje. Tačiau, kaip matote, niekam nesigiriu ir nesididžiuoju.