Dalia Satkauskytė. Triukšmai dėl premijų

Elžbietos Banytės nuotrauka
Elžbietos Banytės nuotrauka

 

Šįmet įprastus patriukšmavimus, pasipiktinimus ir pasidžiaugimus dėl premijų, taip pat ir LLTI kūrybiškiausios knygos, nustelbė skandalas dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“. Gal ir ne dėl šio skandalų skandalo, bet vėlavo kasmečiai feisbukiniai statymai už kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o bandymai atspėti laureatą nebuvo labai įdomūs, nes pernelyg tikslūs. Juk smagiau tyliai kikenti, kai kas nors šauna pro šalį. Spėjimai sukosi apie tas pačias pavardes ir LLTI mokslininkų diskusijose, ir galbūt komisijos darbo užkulisiuose (rašau galbūt, nes šįmet nebuvau komisijos narė), o kad laimės poezija, nuspėjo beveik visi. Kurį laiką buvau sunerimusi – kur dingo visas premiją lydintis šaršalas, aistringi ginčai, priekaištai literatūrologams: ar jie apskritai skaitė tą ar aną knygą ir kaip nusirito iki tokio lygio, kad tą įtraukė, o ano – ne. Antrą raundą paprastai dar tekdavo atlaikyti privačiose diskusijose per knygų mugę. Kai šįmet buvau pastverta už rankovės ir išklausiau „atskiros nuomonės“ apie tą ir ne tą knygą, nurimau. Viskas gerai, literatūrinis gyvenimas Lietuvoje verda, mūšiai vyksta.

Net ir feisbukinius triukšmelius, kur verda emocijos, trumpi skonio pareiškimai, retai pateikiami argumentai ir kartais imama pliektis tik dėl paties pliekimosi, laikau pozityviu dalyku. Žinoma, argumentai, recenzijos, straipsniai ar skiltis kuriame nors didžiajame portale ar dienraštyje (drambliuko svajonės, nusižiūrėtos iš kitų šalių) būtų geriau. Būtų geriau, jei mokslininkai, dėstytojai, užknisti nenormalaus paskai­tų kiekio, biurokratijos, darbo planų vykdymo ir prestižinių publikacijų (neklauskit, ką tai reiškia, arba klauskit ŠMSM klerkų) gaminimo, rastų laiko išsamiai, analitiškai pristatyti metų literatūrinį derlių, pagaliau tiesiog rimtoms, įspūdžių šuorus pranokstančioms recenzijoms. Idealiame akademiniame pasaulyje literatūrologai mielai rašytų kultūros leidiniams, o ŠMSM ir MOSTA biurokratai tai laikytų rimta veikla (nors MOSTA tame pasaulyje gal ir visai nebūtų). Idea­li nacionalinė televizija transliuotų kažką panašaus į prancūzų „Viena diena, viena knyga“ („Un jour, un livre“ – rašytojo, žurnalisto Olivier Barrot laida). Rea­liame pasaulyje ją atstoja „Žinių radijo“ laida „Renkuosi knygą“, portalo „15min.lt“ mėnesio apžvalgos, o ką skaityti anapus tiesioginių darbo reikalų renkuosi pirmiausia pagal Mariaus Buroko rekomendacijas feisbuke, kartais virstančias įdomiomis diskusijomis.

Tad džiaugiuosi tuo, kas yra, – recenzijomis ir apžvalgomis, feisbuko barniais, purkštavimais ar susižavėjimo šūksniais, ypač jei tarp džiaugsmo salvių sužiba vienas kitas argumentas. Džiaugiuosi, nes literatūros kūrinio, ypač to, kuris dar nenutolęs laike, estetinė vertė – ne tik pats tekstas. Vertė yra procesas ir derybos, ji formuojasi nuosaikiose ar aršiose skonių kautynėse, o ne nustatoma autoritetingais pareiškimais. Ji yra procesas, nes už sprendimų slypi asmeninė, istorinė ir skaitymo patirtis bei išsilavinimas. Net ir amžius, karta, kuriai priklauso diskusijos dalyvis, atlieka ne paskutinį vaidmenį. Ne ta prasme, kad brandaus amžiaus akademikai palaiko bend­rakarčius ar labiau mėgsta realistines pasakojimo ir vaizdavimo formas (tokį požiūrį perskaičiau vienoje lyg ir rimtoje literatūros sociologijos knygoje). Dėl daugelio priežasčių, taip pat ir todėl, kad jie daugiau ar mažiau jau būna susidoroję su paauglystės ir literatūrinėmis traumomis, kad traumų avangardinis išrašymas, tabu peržengimas nebeatrodo savaiminė vertybė, kad kūrinį skaito kiek kitaip, įgudusia akimi atpažindami kalbos magiją, tradicijos įspaudus, kalbines klišes ar kompozicijos nelygumus. Tačiau jiems trūksta jaunystės entuziazmo, beatodairiško žavėjimosi, kartais ir tiesiog noro domėtis naujovėmis. Žinoma, situacija sudėtingesnė, karta nėra monolitinis reiškinys. Todėl nė kiek neliūdžiu, kad mano nuomonė nesutampa, pavyzdžiui, su mano doktorantų. Net atvirkščiai, sunerimčiau, jei sutaptų.

Premijos ir laureatų rinkimo procesas (jis taip pat būna karštas ir bent jau LLTI premijos atveju neretai pasisvaidoma lavonais) irgi yra derybų dėl vertės dalis. Džiaugiuosi, kad bent viena premija Lietuvoje skiriama literatūrologų. Mat, skirtingai nuo George’o Steinerio, nemanau, jog literatūros kritikus ir akademikus, t. y. visus vadinamojo parazitinio diskurso gamintojus, reikia išgrūsti iš idealios literatūros respublikos. Be šių parazitų derybos dėl vertės nuskurstų, netektų balso iš šalies ir grėstų virsti arba rašytojų pjautynėmis, arba tarpusavio liaupsėmis. Na, nebent derybas išgelbėtų kentaurai, rašytojai-kritikai, tokie kaip Virginija Cibarauskė ar Rimantas Kmita, paslapčia prasmukę į tobuląją respubliką.