Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Leidykla „Kitos knygos“ išleido Agnės Narušytės sudarytą knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (2022). Tekstų autorės (Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė) 59-iuose tekstuose pasakoja apie ryškiausias pastarojo šimtmečio vizualiųjų menų kūrėjas: tapytojas, grafikes, fotografes, instaliacijų ir performansų autores. Knyga padalinta į 3 dalis. Pirmoje pristatomos tarpukario menininkės, antroje – sovietmečiu dirbusios kūrėjos, o trečioje – šių dienų menininkės.

Leidinys vertas dėmesio, tačiau aptarsiu ne knygą ir jos privalumus ar trūkumus, bet tendenciją – menininkus skirstyti pagal lytį. Ką reiškia toks grupavimas, kurio pagrindinis kriterijus yra moters lytiškumas? Žmonių grupės atskyrimas vadovaujantis rasiniais, tautiniais ar lytiniais kriterijais yra segregacija. Anksčiau moterys patyrė prievartinę segregaciją, o dabar atskiriamos savo noru. Knygos sudarytojos teigia, jog tai savotiška kompensacija, kad menininkės ilgai buvo ignoruojamos ir dabar galima į Lietuvos meną pažiūrėti kitaip, naujai rekonstruoti vizualiųjų menų visumą. Bet ar uždarydami menininkes į atskirą teritoriją, savotišką getą, pakeisime įprastas Lietuvos meno istorijos schemas, ar sugriausime nusistovėjusius įpročius ir prietarus? Gal knyga ir nesiekia perrašyti istorijos, o tik bando užpildyti trūkstamus puslapius? Bet kodėl tada šių menininkių kūryba atskiriama nuo bend­ros vizualiųjų menų raidos Lietuvoje? Ar moterų menas pasižymi išskirtinėmis savybėmis, dėl kurių galėtų būti traktuojamas kaip moteriškas ir priešpriešinamas vyriškam menui? Gal moterų meno savitumą lemia moters smegenų ypatybės?

Skirstant meną pagal jį kūrusių autorių lytį nevalingai patenkama į redukcionizmo spąstus. Aišku, kūriniai gali būti vertinami atsižvelgiant į autoriaus psichologiją ir net siejami su biologiniais ar neurologiniais procesais. Psichologizmas ir natūralizmas meno tyrinėjimuose nėra naujiena ir šiandien vėl tampa vis pastebimesnė tendencija. Apskritai tampa madinga atmesti bet kokį universalų žmogiškumą, kad pabrėžtum rasių, tautų ir lyčių skirtumus. Siekiama mąstyti ne universaliomis kategorijomis, bet gentinėmis perskyromis. Ir tai suprantama, nes abstraktus humanizmas ir bendras žmogaus aukštinimas gali slėpti įvairias prievartos ir žeminimo formas. Kalbant apie žmogiškumą reikia atsižvelgti ne tik į etninę ir kultūrinę įvairovę, bet ir apmąstyti lytinius skirtumus. Bet tai nereiškia, kad dėl to turime paaukoti estetinių vertybių autonomiją, o meną traktuoti tik kaip galios instrumentą, kuris pririštas prie vienokių ar kitokių grupinių interesų. Dažniausiai moterų menas atskiriamas ne dėl jo psichologinio ar biologinio moteriškumo, bet todėl, kad menininkės būdavo diskriminuojamos, marginalizuojamos ir negalėdavo visavertiškai reikštis viešojoje erdvėje. Kitaip sakant, pagrindinis moterų meno vertinimo kriterijus yra sociologinis. Vadinasi, kintant socia­linėms aplinkybėms, turėtų keistis ir tokio meno bei jo vertinimo padėtis. Sunku paaiškinti, kodėl menininkės turėtų būti išskiriamos, kai yra visos galimybės perrašyti visą Lietuvos meno istoriją ir pateikti jos atnaujintą versiją, kurioje būtų įtrauktos ir anksčiau nutylėtos ar nepakankamai įvertintos kūrėjos. Moterys ne tik dominuoja tarp vizualiųjų menų kūrėjų ir tyrinėtojų, bet ir kuratorystės sferoje. Jos vadovauja įvairioms mokslinėms komisijoms ir institucijoms, kurios teikia premijas, tyrinėja ir kritiškai vertina dabartinį, sovietinių laikų ir tarpukario meną... Savanoriška moterų menininkių segregacija atsiranda dėl to, kad tampa madingas minėtas gentinis mąstymas, netgi savotiška falofobija.

Dabar galvoju, ar vertėtų sudarinėti įvairias antologijas, kurios pristatytų rašytojas, teatrales, šokėjas, muzikes ir t. t. O gal būtų prasminga atskirai aptarti ir filosofes? Bijau, kad toks išskyrimas pagal lytį būtų priimtinas ne visoms. Mano manymu, toks menininkių išskyrimas yra žeminantis, nes moteris sudaiktina.

Norėčiau, kad mano svarstymų skaitytojai netraktuotų kaip nukreiptų prieš moteris. Nesiekiu ir nuvertinti leidinių, mėginančių užpildyti istorijos baltas dėmes, reikšmės. Tačiau, mano manymu, Lietuvos meno istoriją reikia tikslinti neredukuojant meno estetinės vertės į psichologines, biologines ar sociologines aplinkybes. Baigdamas pridursiu, kad reikia perrašyti ir Lietuvos filosofijos istoriją. Tik neseniai sužinojau, kad pirmoji Lietuvos filosofė, apgynusi filosofijos daktaro disertaciją, buvo iš Kauno kilusi Estera Eljaševaitė-Veisbartienė (1878–1941). Ji studijavo filosofiją Berno universitete, kuriame 1906 m. apgynė disertaciją „Pažinimo teorijos tyrimai, remiantis antipsichologistiniais pagrindais“. 1922–1932 m. Kaune ji buvo Žydų aukštųjų kursų valdybos narė, viena iš Žydų liaudies universiteto kūrėjų bei filosofijos lektorė. Apie ją nėra jokių žinių nė vienoje iki šiol parašytoje Lietuvos filosofijos istorijoje. Vis dėlto Lietuvos filosofių rinktinė šios problemos neišspręstų.

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.