Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Pavadinimas gali pasirodyti provokuojantis, gal net žeminantis moteris. Tačiau siekiu priešingų tikslų. Pirma, reikia atsikratyti prietaro, kad gyvūniškumas sietinas tik su vyriškumu. Esą vyrams, kaip ir gyvūnams, būdingas brutalumas, grubumas, žiaurumas. Antra, reikia atmesti gyvūniškumo, kaip instinktyvaus elgesio, sampratą, nes instinktai, kaip motyvacinės tendencijos, būdingi ir gyvūnams, ir žmonėms. Trečia, reikia persvarstyti instinktų sampratą, susiejant juos su gyvojo kūno patyrimu ir reflektyviu įsisąmoninimu. Dabartinėse diskusijose apie lytiškumą gyvojo kūno patirtis supaprastinama ir dažnai traktuojama kaip fiziologija arba kaip politinių ir socialinių sąveikų rezultatas. Man, kaip fenomenologui, svarbu atkreipti dėmesį į patirtinę kūno išgyvenimo plotmę ir į tai, kaip šioje plotmėje pasireiškia moteriškumo ir vyriškumo perspektyvos. Apie tai mąstyti paskatino iš Ukrainos kilusios brazilų rašytojos Clarice Lispector kūryba.

C. Lispector lyginama su Jamesu Joyce’u, Franzu Kafka ir kitais egzistencialistais. Nustebino, kaip sodriai ji knygose aprašo egzistencinę patirtį. Tai sąmonės srautas, kuriame susipina regimo, girdimo ir kūniškai jaučiamo pasaulio detalės. Viską persmelkia egzistencinis nerimas, laiko tuštumos ir beprasmybės potyris. Knygoje „Arti laukinės širdies“ (vertė Audrius Musteikis, 2020, „Baltos lankos“) jaunos moters išgyvenimai vaizduojami reflektuojant kūniškąjį patyrimą, gyvybinę savijautą ir gyvūnišką instinktyvumą. Autorė itin asmeniškas patirtis pasakoja iš trečiojo asmens perspektyvos. Pagrindinė veikėja savyje patiria tobulą gyvūną, kupiną prieštarų, egoizmo ir gyvybinių galių. Šis gyvūniškumas peržengia civilizacijos ribas ir apima sunkiai įsisąmoninamas prielaidas: „Egoizmo šaknų paieškos: visa tai, kas nesu aš, negali manęs dominti, neįmanoma būti anapus to, kas esi, – ir vis dėlto aš pranokstu save pačią, tai ne kliedesiai, esu daugiau nei aš pati, tiesiog taip yra, – turiu kūną ir viskas, ką darau, yra mano pradžios tąsa; (...) priimu viską, kas kyla iš manęs, nes neišmanau apie priežastis ir gal pati nežinodama trypiu, kas svarbiausia (...)“ (p. 27). 

Siekdamas perteikti aprašymų niuansuotumą, pateiksiu daug citatų. Taip tikiuosi atkreipti dėmesį į kūniškojo patyrimo detales, kurios skaitant (kaip ir gyvenant kasdienį gyvenimą) gali pasirodyti nesvarbios. Aš ir pats, tik skaitydamas antrą kartą ir sąmoningai kreipdamas dėmesį šia linkme, atradau, kas pirmą kartą prasprūdo. Gyvenamas kūnas šioje knygoje yra visų įvykių centras: „Kiekvienas įvykis virpėjo jos kūne kaip yrančių kristalų adatėlės“ (p. 106). Autorė nesitenkina vien regimojo pasaulio aprašymu, nuolat jį papildo taktiliniais, audialiniais patyrimais. Pavyzdžiui, aprašant šleikštulį, atskleidžiama, kaip susipina rega, klausa, uoslė, lytėjimas ir skonis. „Pagaliau durys į namo gilumą atsidarė ir prie jos puolė teta, vilkinti didelėmis gėlėmis margintu chalatu. Nespėjusi pasiruošti gynybai Žoana buvo palaidota tarp dviejų minkšto ir karšto kūno apvalumų, liulančių nuo kūkčiojimo. (...) Nauja verksmo banga sudrebino jos kūną ir Žoana sulaukė karštligiškų bučinių į akis, į lūpas, į kaklą. Tetos liežuvis ir lūpos buvo minkšti ir šilti kaip šuniuko. Žoana trumpam užsimerkė, nurijo šleikštulį ir tamsųjį pyragaitį, kuris lipo iš skrandžio purtydamas visą kūną. (...) Tetos krūtys buvo bedugnės, galėjai kišti ten ranką kaip į maišą ir ištraukti kokią nors staigmeną, gyvūnėlį, dėžutę, ką tik nori.“ (p. 43–44)

O toliau kaip priešingybė aprašoma vėjo ir jūros gaivinanti pajauta: „Vėjas dabar ją laižė be ceremonijų. Išblyškusi ir trapi, leng­vai alsuodama, ji jautė, kaip jis sūrstelėjęs, linksmas, perlieja jos kūną, įsigauna vidun ir atgaivina. (...) Ir staiga, va taip, netikėtai ji pajuto savyje kažką labai stipraus, kažką malonaus, kad net virptelėjo. Tai nebuvo šalta, ji nesijautė liūdna, tai buvo kažkas didinga, kas sklido nuo jūros, nuo druskos burnoje ir iš jos, iš jos pačios. Ne liūdesys, kone šiurpus džiaugsmas... Kiekvieną sykį, kai įsižiūrėdavo į jūrą ir ramų josios tviskėjimą, pajusdavo štai tokius sąrėmius, o paskui kūnas, pilvas, krūtinė atsipalaiduodavo“ (p. 45). Aprašydama kūniškas patirtis autorė pastebi moteriškos jausenos ypatumus. Kūniško malonumo pajautą lydi sąrėmiai ir atsipalaidavimas. Kitoje vietoje aprašoma būsena prieš užmingant: „Mergina išsitiesusi patale, sutemose budinti akis. Balzgana lova, plaukianti per tamsą. Išsekimas, sliuogiantis kūnu, sąmonė, bėganti nuo aštuonkojo. Išdrikę sapnai, regėjimų užuomazgos. Oktavijus, gyvenantis kitame kambaryje. Ir staiga visas laukimo nuovargis, susitelkęs į staigų, nervingą kūno judesį, nebylus šauksmas. O paskui šaltis ir miegas“ (p. 31). Lytinis potraukis suvokiamas kaip troškulys. Veikėja, stebėdama godžiai valgantį vyrą, pajaučia geismą: „Žinojo, kad tasai vyras turi jėgos. Nesijautė gebanti valgyti kaip jis, buvo natūraliai santūri, bet reginys ją jaudino. (...) tarytum matytų ką nors geriantį vandenį ir justų troškulį, didžiulį, pirmapradį troškulį. Gal tai tebuvo gyvenimo stygius: ji gyveno mažiau, negu būtų galėjusi, įsivaizduodama, kad jos troškuliui numalšinti reikia potvynio. Bet gal vos kelių gurkšnelių...“ (26 p.) Geismo kaip troškulio motyvas pasikartoja ir kituose epizoduose.

Veikėja kūną patiria kaip džiaugsmo ir gyvybinės energijos šaltinį. Tai jaunas kūnas, patiriamas kaip judesys ir švelnaus prisilietimo malonumas: „Kūnas išsitiesia, išilgėja, spinduliuoja apyblandoje – įtempta virpanti linija. Nusvarina rankas ir grįžta į ankstesnę padėtį, visa balta ir užtikrinta. Tyliai juokiasi, sukinėja ilgą kaklą, atlošia galvą – žolė visada šviežia, kažkas tuoj ją pabučiuos, minkštučiai triušiukai užsimerkę glaustosi vienas prie kito. – Ji vėl susijuokia, sučiurlena kaip vanduo. Glosto juosmenį, šonus, savo gyvenimą“ (p. 72). Vėliau kūnas patiriamas kaip skausmas, nuovargis ir sotumas: „Per dienas nešiojosi skaudamą kūną, nepatogią žaizdą. Lengvybę pakeitė sunkis ir nuovargis. Pasisotinusi – gyvūnas, kuris numalšino troškulį užliedamas savo kūną vandeniu. Bet nerimastinga ir nelaiminga, tarsi vis tiek dar būtų likę nesuvilgytų plotų, išdžiūvusių ir trokštančių“ (p. 105). Ir dar kūnas patiriamas kaip patirties atbukintas, nejautrus: „Pamažu ėmė grįžti tikrovė, nors ji ir priešinosi, ir vėl nejautrus kūnas, matinis ir įdiržęs kaip jau labai ilgai gyvenęs daiktas“ (p. 112). Taip pat aprašyta nėštumo patirtis ir jos keičiamas aplinkos patyrimas: „Kai įsčiose ėmė augti vaisius, dingo senosios veido išraiškos, atsirado naujų, ji išdrįsdavo įsileisti tam tikrų minčių. Jai atrodė, kad iki šiol gyveno meluodama. Jos kūnas ir judesiai pasidarė laisvesni, lyg dabar pasaulyje būtų atsiradę daugiau vietos jos esybei“ (p. 135).

Knyga tarsi kūniško savęs patyrimo ir pažinimo enciklopedija. Aprašomos įvairios kūniškos būsenos ir išraiškos. Įdomi balso tembro fenomenologija. Balsas suvokiamas kaip asmens istorijos išraiška: „Jaunos moters šalia savo vyro balsas. Toks kaip jos, šią akimirką nuskambėjęs Oktavijui: šaižus, tuščias, sviedžiamas aukštyn, vienodų aiškių gaidų. Kažkas neužbaigto, ekstaziško, mažumėlę patenkinto. (...) Tas ką tik ištekėjusios moters tembras turėjo savo istoriją, trapią istoriją, kuri balso savininkei neturėtų būti girdima, tačiau ji girdėjo. Nuo tos dienos Žoana apčiuopdavo balsus; suprasdavo juos arba nesuprasdavo“ (p. 80). Ji pastabi ne tik savo kūniškoms būsenoms, bet ir kitų išraiškoms: „Į kambarį įėjo mokytojo žmona, aukšta, beveik graži su tais savo vario spalvos trumpais lygiais plaukais. Ir dar kojos, ilgos ir ramios, judančios lyg aklai, tačiau pilnos bauginančios savikliovos“ (p. 63). Arba aprašoma valgymo patirtis: „Sunkias rankas pasidėjęs ant stalo, dėdė valgydavo pašnopuodamas, nes jo širdis buvo nesveika, o kramtydamas, su keliais trupiniais palei burną, įbesdavo stiklinį žvilgsnį į vieną tašką, dėmesį sutelkdamas į maisto keliamus vidinius pojūčius. Teta sukryžiuodavo kojas po kėde ir, kiek suraukusi antakius, valgydavo susidomėjusi, smalsumas atsinaujindavo su kiekvienu kąsniu, veidas pajaunėjęs ir paslankus“ (p. 70).

Galima teigti, kad knygoje „Arti laukinės širdies“ (laukiniškumas čia suprantamas tarsi kūniškų versmių pirmapradiškumas) savęs pažinimo ir meilės istorija pasakojama kaip įkūnyto asmens, gyvo kūno istorija. Veikėja teigia: „...aš Žoana, tu – gyvas kūnas, aš – gyvas kūnas, nieko daugiau“ (p. 193). Kita vertus, pasakojimą persmelkia reflektyvus santykis su instinktyvia prigimtimi: „Tos tiesos, nors ir atskleistos, Žoana nebūtų galėjusi pasitelkti, nes tai ne jos kamienas, tai šaknys, rišančios kūną su tuo, kas jai nebepriklauso, kas nepaliečiama, neapčiuopiama“ (p. 53). Gyvas kūnas veikėją susaisto su praeitimi, kurios neįmanoma prisiminti, su sąmonės būsenomis, kurių neįmanoma visiškai įsisąmoninti. Gyvas kūnas vaizduojamas lyg gilus šulinys, lietaus sudrumstas ežero vanduo, kurio gelmės neįmanoma įžvelgti. 

Baigdamas grįžtu prie gyvūniškų instinktų temos. Instinktai suprantami kaip instinktyvus elgesys arba kaip gyvūnams įgimta ir predeterminuota elgesio forma, atliekama mašinaliai, laikantis nustatytos ypatingos elgesio formos. Teigiama, kad dažniausiai instinktai lemiamą poveikį turi gyvūnams, bet ne žmonėms. Žmonės dėl kultūros suvaldo instinktus ir jie nebeįgauna svarbos jų gyvenime. Tačiau fenomenologinė instinkto samprata kitokia. Fenomenologija pabrėžia ne žmogaus ir gyvūno skirtumą, bet panašumą. Žmogaus giminystę su gyvūnu užtikrina gyvas arba gyvenamas kūnas kaip orientacijos aplinkiniame pasaulyje centras. Žmogus, kaip ir gyvūnas, paveldi įgimtas elgsenos formas, kurios pasireiškia kaip daugiau ar mažiau įsisąmoninta vara. Žmogus ne suspenduoja instinktus, bet juos modifikuoja. Fenomenologų teigimu, instinktus reikia suprasti ne kaip nesąmoningus impulsus, kurie determinuoja mūsų elgseną, bet kaip motyvacines tendencijas, kurias įsisąmoniname reflektuodami išgyvenimų nukreiptumą. Kaip rūpinamės savo vaikais, kaip patiriame lytinį potraukį, kaip saugome savo gyvybę, kaip patiriame alkį, troškulį, geismą. Instinktai yra pirmapradis įkūnytos sąmonės arba, žvelgiant plačiau, gyvybės intencionalumas. C. Lispector knygoje „Arti laukinės širdies“ puikiai aprašė jaunos moters patiriamą gyvąjį kūniškumą.

 

 

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.