Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Antivakseriai ir maršistai teigė, kad žmonės egzistuoja kaip individualūs fiziniai kūnai ir joks bendrasis gėris neegzistuoja. Tačiau gyvenimas per pandemiją ir dabar vykstantis karas Ukrainoje naujai nušvietė bend­ruo­menės ir bendrų vertybių reikšmingumą. Kodėl žmogaus buvimas neįmanomas be bendruomenės? Kodėl suvokiu save ne tik kaip atskirą individualų asmenį, bet ir kaip bendrijos narį? Kas atsitinka, kad žmonės, nepaisydami savo individualių interesų, aukojasi bendrų vertybių labui? Dažnai bendruomenė aptariama iš Aš–Tu perspektyvos, kurioje svarbiausias vaidmuo atitenka empatijai. Tada bendruomenė suprantama kaip emociniais ryšiais susaistyta žmonių grupė su jai būdingu bendrumo jausmu. Bendrumo jausmas atsiranda turint bend­rus įsitikinimus, tikėjimus, vertybes, siekiant bendrų tikslų.

Tačiau bendrija yra išgyvenama ne tik kaip asmeninis sąryšis, empatinis kitų pažinimas ar bendri jausmai, bet ir kaip veikimas drauge. O veikti drauge galime ne tik su savo bendraamžiais, su savosios kartos žmonėmis, bet ir su savo protėviais bei pramotėmis. Reikia pabrėžti, kad žmonių socialumas grindžiamas ne tik aktyviu bendruomenišku bendradarbiavimu ir kolektyviniais įsipareigojimais, bet ir pasyviu subjektų tarpusavio ryšiu. Žmonės yra pasyviai surišti tarpusavyje, nes realiai gyvena tame pačiame pasaulyje. Erdvinė ir laikiška orientacija pasaulyje, nepaisant skirtingų kultūrinių interpretacijų, išlieka ta pati. Kiekvienas subjektas erdvę ir laiką patiria remdamasis savuoju čia ir dabar. Todėl manasis čia ir dabar bus analogiškas kitų subjektų (ne tik žmogiškų) čia ir dabar. Kitaip sakant, kai turiu prasilenkti su kitu priešais mane ateinančiu pėsčiuoju ar apvažiuoti ant kelio išėjusią karvę, man nereikia papildomai mąstyti, ar kitų subjektų laikas ir erdvė atitinka manąjį. Manasis ir kitų gyvenimai yra neatskiriamai susiję, nes gyvenimas nėra daiktas šalia kitų daiktų. Gyvenimas yra ne pats sau, bet visada yra gyvenimas pasaulyje, kai jis nukreiptas į kitus ir gyvenamas kitų labui. Tad žmogaus sąmonės atvirumas kitoms sąmonėms grindžiamas ne tik emociniu ir empatiniu ryšiu, bet ir kyla iš tiesioginio ryšio su bendrai patiriamu gyvenamu pasauliu. Kiti subjektai patiriami kaip anonimiški bendro pasaulio sugyventiniai net tada, kai su jais neturime asmeninės sąsajos. Ši anonimiška intersubjektyvi bendruomenė užtikrina pasaulio objektyvumo suvokimą. Negaliu suvokti pasaulio vien kaip savo nuosavybės, nes kaskart įsitikinu, jog jis priklauso ir kitiems. Bendras pasaulis negali būti redukuotas į individualią sąmonę, nes jis nėra pririštas prie manosios perspektyvos. Manoji suvokimo perspektyva nėra absoliuti, nes gali būti patiriama tik kaip kitų perspektyvų tęsinys ir papildymas. Kiek­vienas objektas gali būti suvoktas tik kaip įvairių skirtingų perspektyvų suderinimas. Todėl patys paprasčiausi suvokimai jungia Aš ir Mes. Kalbėdami apie savąsias pasaulio patirtis galime lengvai pereiti nuo vienaskaitos prie daugiskaitos pirmojo asmens. Susiedami savo patirtis su daugiskaitos pirmuoju asmeniu ne prarandame savo vienatinę pirmojo asmens perspektyvą, o suvokiame ją kaip koreliuotą su bendru ir visiems atviru pasauliu.

Universalaus bendrumo su kitais subjektais jausmas greitai išnyksta, kai reikia su jais komunikuoti. Ne su visais subjektais mus sieja empatiški ryšiai ir ne visi jie mums simpatiški. Tarpsubjektinius ryšius reguliuoja vertybinės normatyvinės struktūros ir aš atrandu, kad subjektai, gyvenantys viename pasaulyje, gali jį suvokti skirtingai, atsižvelgiant į savo percepcijos gebėjimus ar kultūros papročius ir tradicijas. Manasis Mes yra artikuliuotas ir atskirtas nuo kitų (Jie ir Jos). Tai gali būti kita rūšis, kita lytis, kita kultūra, kitas regionas ar kitas kiemas. Kita vertus, manasis Mes gali apimti šeimos, miesto ar tautos bendrijas, kurios įvairiais būdais bus susietos tarpusavyje. Visos komunikacijos klaidos ir nesusipratimai gali būti atrandami tik remiantis bendrojo pasaulio tiesioginiu pažinimu ir veikimu jame.

Egzistuoja analogija tarp individualaus ir bend­ruomeninio subjekto. Bendruomenės, kaip ir individualūs subjektai, yra save reguliuojantys subjektyvumai, kuriems būdingi kolektyviniai įpročiai, įgūdžiai, kolektyvinis stilius, atmintis ir valia. Pavyzdžiui, simfoninis orkestras ar choras gali pasižymėti ypatingu atlikimo stiliumi, nes atliekamas muzikinis kūrinys suvokiamas ne kaip atskirų individų sukurtas rezultatas, bet kaip bendrijos asmeninio stiliaus išraiška. Kiekviena tautinė bendruomenė pasižymi savita kolektyvine atmintimi ir valia. Bendruomenės remiasi individų veiksmais, tačiau visada yra kažin kas daugiau nei individų suma. Bendruomenės turi savus pasiekimus, tokius kaip kalba ar mokslas. Kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir bendruomenės pasaulio patirties objektyvacija. Wilhelmas von Humboldtas teigė, kad kiekviena kalba yra ypatinga pasaulėžiūrinė perspektyva, savaip papildanti ir pratęsianti kitas kalbines perspektyvas. Nusistovėjusiose kalbos formose pasyviai esti kolektyvinio subjekto patirtis, kuri remiasi individualiais kalbiniais aktais, bet visada juos viršija kaip bendra visuma. Pasyvi kalbos, kaip objektyvuotos pasaulio patirties, išmintis geriausiai atsiskleidžia, kai ją aktyvuoja dainiai, poetai ir rašytojai. Kitas pavyzdys – mokslas, kuriamas kaip esminių pasaulio įžval­gų bendruomeninė išraiška. Norint, kad mokslas egzistuotų, reikia sukurti tradiciją, t. y. perdavimo iš kartos į kartą mechanizmą, kai vieno atradėjo kalbiškai suformuluotos ir užrašytos įžvalgos bus prieinamos ir suprantamos kitiems subjektams taip, kad jie galės tas įžvalgas pakartoti, tęsti ir papildyti.

Kultūriniai objektai yra ne tik sukuriami, bet ir išsaugomi, perduodami kitiems. Todėl kultūroje svarbus ne tik kūrėjo santykis su savo kūriniu, bet ir tai, kaip kūrinys suvokiamas ir perimamas. Kultūros perdavimo ir perėmimo mechanizmas steigia bendruomenę, nes kultūros artefaktai nurodo ne tik kūrėjus, bet ir galimus suvokėjus. Anot Antano Maceinos, kultūra negalima be žmogaus prigimtyje esančio bendruomeniško nusiteikimo. Žmogaus buvimas yra buvimas drauge su kitais ir jis gali būti įvykdomas tik atsiskleidžiant kitiems. Atsiskleidimas kitiems suponuoja supratimą tų, kuriems atsiskleidžiama. Bet šis supratimas yra ne tik tiesioginis, bet ir medijuotas. Todėl egzistencinė bendruomenė kuriama per tarpininkus. Taip kultūros kūrimas tampa istorinės bendruomenės steigimu, nes kultūrinė praeitis nepradingsta, bet suvokiama ir perimama. Tiesa, A. Maceinos požiūriu, kultūros perdavimas yra vidinių kūrėjo jausmų ir minčių perdavimas objektyvuotu būdu per tarpininkus. Kūrybines idėjas A. Maceina supranta kaip žmogaus galvoje egzistuojančius projektus, kurie gali būti realizuojami perdirbant ir formuojant medžiagą. Tačiau idėjas turėtume suprasti ne kaip subjektyvius vaizdinius ar žmogaus sukurtus konceptus. Trikampio idėja akivaizdi kekvienam, gebančiam jį suvokti kaip figūrą, kurio kampų suma visada yra 180 laipsnių. Trikampis negali būti išgalvotas, nes yra atrandamas kaip elementari erdvinės raiškos forma. Plaktuko idėja akivaizdi kiekvienam mokančiam kalti. Plaktuko idėja atrandama ne sukuriant plaktuko konceptą, bet suvokiant esminį ryšį tarp kalimo veiksmo, kalimo objekto ir kalimo veiksmą palengvinančio tarpininko. Kitaip sakant, idėjos ne tiek išrandamos, kiek atrandamos. Jos neegzistuoja tik galvoje, jos turi veikti ir derėti konkrečiomis aplinkybėmis. Vadinasi, perimti plaktuko idėją, suprasti jo veikimą reiškia atkartoti plaktuko išradimo veiksmą, įžvelgti esminę kalimo struktūrą per ryšį su kalimo tikslu ir aplinkybėmis. Šį atradimo veiksmą pakartojame kaskart, kai neturėdami po ranka plaktuko ieškome tinkamo įnagio kalti.

Mokėjimas naudotis įrankiais perduodamas kaip įgūdis, kuris koreliuotas su kūniškomis žmogaus galimybėmis ir aplinkybėmis. Sudėtingesnis perdavimo ir perėmimo mechanizmas reikalingas ten, kur reikia perduoti idėjas arba vertybes. Platonas atrado, kad egzistuoja idealūs objektai – idėjos, kurios išlieka tokios pačios, nepaisant to, kas ir kokiu būdu svarsto. Taip atsirado filosofinės mokyklos, kurios tapo šiuolaikinės civilizacinės bendruomenės pirmtakėmis. Kai galima viešai svarstyti ir diskutuoti apie tuos pačius dalykus, nepaisant religijos, etninių papročių ir tradicijų, tada atsiranda naujas bendruomenės tipas – draugija. Tokia bendruomenė gali išlikti tol, kol kultivuojamos idėjos ir idealios vertybės, kol žmonės išsaugo gebėjimą diskutuoti apie tuos pačius dalykus iš skirtingų perspektyvų, nepaisydami religinių, lytinių bei kalbinių skirtumų.

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.