Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Akys jau neatlaiko įtempto naujienų stebėjimo ekranuose. Žuvusiųjų kūnų ir sugriautų miestų vaizdai nebejaudina. Karas Ukrainoje, nepaisant visų vykstančių žiaurumų, tapo kasdienybe. Laukdami žinių iš fronto taip pasineriame į kasdienybę, kad nebemąstome apie šio karo prasmę. Vis dar tikimės, kad karas greitai pasibaigs ir viskas grįš į įprastas vėžes. Tačiau taip nebus. Šis karas negrįžtamai pakeitė pasaulio tvarką, bet ji pasikeitė (o gal dar tik keičiasi) ne visai ta linkme, kurios troško agresorius. Sugrįžti į ankstesnį būvį neįmanoma. Ir ne tik todėl, kad karas prasidėjo ne prieš mėnesį, bet prieš 8 metus, kai įvyko Maidano revoliucija Ukrainoje ir Rusija okupavo Krymą. O gal net dar anksčiau, kai Rusija deklaravo teisę ginti savo interesus ne tik diplomatinėmis, bet ir karinėmis priemonėmis. Karas atskleidė jau seniai vykusią skirtingų civilizacijų konfrontaciją. Rusija jau ne kartą skelbė norą pakeisti pasaulio tvarką ir įtvirtinti savo interesų zoną.

Todėl ir šis karas yra nuosekliai ruošiamas seno konflikto tęsinys. Tikrasis konfliktas ne tarp Rusijos ir Ukrainos ar tarp Rusijos ir NATO, bet tarp skirtingų vertybių ir pasaulėžiūrų. Todėl neatsitiktinai „tradicinių šeimos vertybių“ gynėjai tiesiogiai ir netiesiogiai tampa prieš vakarietiškas vertybes nukreiptos putinistinės ideologijos rėmėjais. Net ir tie, kurie laviruodami bando teisinti Rusijos agresiją teigdami, kad kaltos abi pusės, išties palaiko šią ideologiją. Taip atsitiko, kad liberalios demokratijos vertybes tenka ginti ukrainiečiams, tačiau visiems turi būti aišku, kad karas vyksta ne tik kovojant ginklais tiesioginiuose susidūrimuose, bet ir ekonomikos, informacijos ir diplomatinėmis priemonėmis. Karas nesibaigs vien užbaigus aktyvius karo veiksmus. Karas gali būti užbaigtas tik tada, kai Rusijoje įvyks esminių pokyčių. Todėl ekonominis Rusijos apribojimas ar net sužlugdymas turėtų būti ne mažesnis tikslas nei pergalė mūšio lauke. Dabar vis pasigirsta balsų, kad ekonominės sankcijos tik didina Rusijos liaudies paramą valdančiajam režimui, tačiau tai tik akių dūmimas, informacinis karo rūkas. Ekonominis poveikis bus, bet jis pasireikš ne taip staigiai kaip pralaimėjimai per ginkluotą susidūrimą. Turime būti kantrūs ir pasiruošę ilgalaikei kovai, nes priešas, siekdamas mažinti spaudimą, išbandys visas priemones.

Karas sugrąžina tikros istorijos jausmą. Filosofai ne kartą kalbėjo apie istorijos pabaigą, bet ji vis dar nesibaigia. Istorinė sąmonė atgimsta su nauja jėga ten, kur vyksta kova už laisvę. Ukrainiečiai keičia istorijos eigą, suteikia jai prasmę. O Rusija, siekdama sunaikinti Ukrainą, grimzta į mitologinį neistorinės sąmonės liūną.

 

Performansas „Swimming Through“. Andriaus Repšio nuotrauka.

 

Kova už laisvę yra kova už vertybes. Ji keičia ilgai vyravusį postmodernistinį mąstymą. Postmodernizmas teigė, kad tiesos nėra arba ji reliatyvi, kad nėra jokių aiškių moralinių vertybių, kad nėra aiškios ribos tarp to, kas tikra ir netikra. Dabartinis karas ne tik sugrąžina mus į tikrovę, bet ir parodo, kad ji gali būti keičiama asmeninėmis pastangomis ir pasiaukojimu. Bet kaip paaiškinti, kad žmonės savo gyvybes aukoja dėl vertybių? Karas atskleidžia, jog yra vertingesnių dalykų nei savos gyvybės išsaugojimas bet kokia kaina. Materialistams vertybės nerūpi, nes jie istoriją aiškina kaip materialinių jėgų susidūrimą. Pragmatistams istorijos variklis yra ne vertybės, bet naudos siekis. Jei pasikliautume šiandien paplitusiomis natūralistinėmis teorijomis, kad viską pasaulyje lemia gamtos dėsniai, ar neuromokslininkų teiginiais, kad žmogaus elgesį lemia cheminės reakcijos smegenyse, tai turėtume pripažinti vertybių iliuziškumą. Tačiau vertybės nėra nei gamtos faktai, nei reakcijos smegenyse. Idėjos yra galingesnės nei daugelis materialių dalykų. Idealios vertybės ne mažiau tikros nei mūsų suvokiamos spalvos, bet tam, kad jos egzistuotų kaip kultūrinės normos, reikalingas angažuotas palaikymas. Turime vėl grįžti prie vertybėmis grindžiamos etikos.

Kokia gi yra šio karo prasmė? Ir ar apskritai karas gali turėti prasmę? Klausdami apie karo prasmę lyg ir pateisiname masiškai organizuotos mirties mašiną. Karas pirmiausiai išgyvenamas kaip beprasmybė arba nepakeliamas siaubas. Karas sunaikina tai, kas žmogui brangiausia. Karas demonstruoja, kad pasaulis su įprasta tvarka nevertas nieko, kad pasaulis gali būt sunaikintas. Karas yra sukrečiantis susidūrimas su naikinimu ir niekiu, kuris kvestionuoja gyvybę ir transformuoja gyvenimo prasmę. Karas tai galimybė pajusti savo patogios pozicijos nepatogumą. Karas sutelkia ir atskleidžia netikėtas galias. Šios karo galios žmogų gali netgi sužavėti ir apkvailinti. Kita vertus, karas – neatsiejamas žmonijos istorijos palydovas. Karas nuolatos teikė medžiagą dorybių etikai, kuri formavosi pasiremdama kario garbingumo, drąsos, didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiais. Ukrainiečių karių kazokiškas etosas kaip tik ir yra šios kariškomis dorybėmis grindžiamos brolijos ir solidarios bendruomenės vedinys.

Dabar vykstančio karo, ko gero, nepavyks suprasti kaip karo dėl teritorijos ar karo dėl resursų užvaldymo. Nors tokių paaiškinimų irgi esama. Rusijos agresija prieš Ukrainą gali būti suprasta kaip siekis į imperijos sudėtį susigrąžinti tariamai istorines rusiškas žemes. Vladimiras Putinas siekia įtvirtinti savo istorijos viziją, kurioje Ukrainai vietos nėra. Įdomu, kad Fernandas Braudelis „Civilizacijų gramatikoje“ Kijevo Rusios istoriją taip pat pateikė per imperinės Rusijos interpretacijos prizmę. Kijevo Rusia suprantama kaip maskvietiškos Rusijos civilizacijos pradžios taškas, mažai ką bendra turintis su Ukraina. Remdamasis tokiu požiūriu V. Putinas ir formulavo užduotį, kad Kijevas turi būti sugrąžintas imperijai arba tiesiog sunaikintas. Neatsitiktinai apmąstymai apie šio karo prasmę yra pakylėjami į metaistorinį lygmenį ir susiejami su istorijos filosofija. Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovyčius, gerai pažįstamas tiems, kurie seka karo veiksmų apžvalgas, šio karo prasmę formuluoja taip pat pasitelkdamas istoriosofinį naratyvą. Jo manymu, po šio karo Ukraina taps naujuoju Rusios centru. Tikroji Rusios civilizacija prasidėjo Kijeve ir čia bus tęsiama kaip demokratinis projektas, atmetantis Moskovijos autoritarizmą ir panieką asmens laisvėms.