Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Ar galima apibrėžti, kas yra meilė? Daugelis abejotų tokio apibrėžimo galimybe. Meilė per daug asmeniškas ir intymus potyris. Kiekvienas meilę išgyvena savaip, todėl joks apibrėžimas negali perteikti meilės įvairovės. Tačiau knygos „Viskas apie meilę“ (vertė Virginija Kulvinskaitė, „Kitos knygos“, 2023) autorė bell hooks (pseudonimas tyčia rašomas mažosiomis raidėmis) tokias abejones atmeta. Ji tarsi šiuolaikiškas Sokratas, nepaisydama visų skeptiškų abejonių, ieško meilės esmės apibrėžimo. Negana to, meilės apibrėžimas, jos manymu, yra būtinas tam, kad žinotume, ko turime siekti. Meilė reikalinga visiems. Todėl autorė nuosekliai, žingsnis po žingsnio atskleidžia meilę kaip „valią peržengti save siekiant puoselėti savo ar kito dvasinį augimą“ (p. 36). Knygoje siekiama aptarti įvairius meilės aspektus, siūloma atmesti meilės mistifikavimą. Autorė kritikuoja šiuolaikinėje visuomenėje įsišaknijusią bemeilystę, kuri atsiranda dėl perdėto cinizmo ir vartotojiškos kultūros. 

Pritardamas autorės pastangai ieškoti meilės esmės apibrėžimo, vis dėlto abejočiau, ar tokio apibrėžimo atradimas palengvins meilės ieškančiųjų kančias. Mano manymu, ne meilės apibrėžimas, o meilės ir bemeilystės patyrimas suteikia autorei galimybę supratingai rašyti apie šį jausmą. Sakyčiau, būtent meilės nagrinėjimas per patirties prizmę yra vertingiausias šios knygos bruožas. Meilė suprantama kaip asmeninė tarpusavio santykių patirtis ir nesupaprastinama iki neurocheminių reakcijų. Tačiau autorės siekis atrasti bendrą meilės apibrėžimą ją suvienodina ir panaikina skirtingoms meilės rūšims būdingas ypatybes. Pasigedau aiškesnio apibūdinimo, kuo skiriasi meilė nuo draugystės, kokios yra motiniškos, broliškos ir erotiškos meilės ypatybės. Knygoje analizuojamos tokios temos: meilės pamokos vaikystėje, nuoširdumo reikšmė meilės santykiuose, meilė sau, dieviškoji meilė, gyvenimas pagal meilės etiką, neigiama godumo įtaka troškimui mylėti, mylintis bendruomeniškumas, meilės dosnumas, romantinė meilė, meilė ir mirtis. Knygą skaityti lengva, nes ji neperkrauta intelektualinėmis nuorodomis. Autorė diskutuoja su populiariomis knygomis apie meilę, bet kartu remiasi savo meilės patirtimi. Knyga „Viskas apie meilę“ nepretenduoja tapti filosofine meilės refleksija, tačiau skaitydamas ją atradau kelias filosofinių apmąstymų vertas temas. 

Knygoje akcentuojama ne romantinė ar erotiškai aistringa meilė, bet meile grindžiamos bendruomenės reikšmė. Man ši tema pasirodė labai svarbi, tuo labiau kad apie ją svarsto ir šiuolaikinė fenomenologinė filosofija. Senovės Graikijos filosofai meilę suprato ne tik kaip asmeninį santykį, bet ir kaip bendruomenės esminę plotmę. Platonas manė, jog rūpestis savąja siela gali būti įgyvendinamas tik suderinus jį su rūpesčiu valstybės reikalais. Aristotelis teigė, kad jokia bendruomenė negali egzistuoti be meilės, draugystės ar socialinės simpatijos. Filosofinė draugija yra galima tik kaip meile grindžiama bendruomenė. Moderniais laikais filosofai meilę buvo linkę sieti su individualia asmens savastimi ir tapatybe, tačiau Edmundas Husserlis vėl grįžta prie meilės etikos, kaip esminės bendruomenės steigimo plotmės. Etinis gyvenimas, kuris suprantamas kaip rūpestis savąja siela, negali būti apribotas vien racionaliu individualaus subjekto gyvenimu. Būtina atsižvelgti į tai, kad žmogaus gyvenimas iš esmės intersubjektyvus. Kiti žmonės yra man duoti ne šiaip kaip mano suvokimo lauke pasireiškiantys objektai, bet kaip veikiantys subjektai, kurių akivaizdoje esu kviečiamas būti atsakingas, užimti tam tikrą asmeninę poziciją jų atžvilgiu. Esam pirmapradiškai įsipareigoję kitiems. Esam atsakingi savo vaikams, savo tėvams, savo mylimiesiems. Tačiau meilė tuo neapsiriboja. Ji apima giliausias mūsų motyvacijas, kurios gali būti susijusios net su mūsų instinktais ir tęsiasi iki pat aukščiausių bendruomeninio žmonijos egzistavimo tikslų. Socialiniai žmonių santykiai pasižymi specifiniu susipynimu. Intersubjektyvi sampyna – esminė subjektyvaus gyvenimo dalis. Be šios intersubjektyvios plotmės nebūtų įmanomas joks bendras pasaulis, kuris steigiamas per esminę žmonių bendrystę. Meile grindžiamos bendruomeninės etikos modelis nebūtų įmanomas, jei žmonės egzistuotų kaip atskirti vienas nuo kito atomai. Meilės etikai reikalingas intersubjektyvus susipynimas su kitais. Negaliu gyventi etinio gyvenimo, jei esu atskirtas nuo kitų gyvenimo. Kita vertus, mano etinis gyvenimas paremtas gebėjimu gerbti kitų laisvę ir paskatinti juos atsakomybei. Savo veiksmus turiu suprasti kaip kitų subjektų atliekamų veiksmų tęsinį. Mes gyvename ne vieni šalia kitų, bet vieni kituose ir vieni per kitus. Mano valia supinta su kitų valia, mano valia pratęsia kitų valią, mano geismas atsako ir pratęsia kitų geismus. Šios intersubjekyvios sampynos daug svarbesnės, nei įprasta manyti individualizmo laikais. Tačiau nereikėtų manyti, kad kito asmens kitoniškumas turėtų būti ignoruojamas. Meilė nėra kito absorbavimas ar asimiliavimas. Meilė galimà tik išsaugant tapatybių skirtumą. Mylėdamas neturėčiau siekti susitapatinti su kitu ar kad kitas susitapatintų su manimi. Tokia pagunda visada iškyla ir tai buvo viena iš mano paties klaidų. Dabar suprantu, koks naivus buvo mano siekis santykius su mylimąja grįsti įsitikinimu, kad egzistuoja kažkoks vienas visiems privalomas racionalumo standartas, kuriuo remdamiesi galime išspręsti visus nesutarimus. Dvasinė bendrystė su mylimąja (ar su savo vaikais) yra būtina, bet tai nereiškia, kad turi išnykti esminiai skirtumai. Tais pačiais dalykais galima džiaugtis žvelgiant iš skirtingų perspektyvų. Meilė – gebėjimas priimti kito kitoniškumą ir net nepanaikinamą kito svetimumą. Pripažindami ir gerbdami kitų asmeninį ypatingumą, geriau suprantame ir patys save. 

Grįždamas prie bell hooks knygos noriu paminėti, kad ši knyga parašyta iš feministinės perspektyvos. Autorė pabrėžia, kad vyrai, rašydami apie meilę, nesąmoningai siekia įteisinti vyrišką perspektyvą ir išsaugoti patriarchalinę meilės sampratą. Todėl bazinius vyrų ir moterų skirtumus priima kaip natūralius, o ne kaip išmoktus vaidmenis. Sutikdamas su šia kritika, vis dėlto norėčiau kalbėti ne tik apie vyrų ir moterų vienodumą meilės santykiuose, bet ir apie jų skirtumus. Teigdami, kad vyrų ir moterų „skirtumai yra išmoktos ypatybės, o ne vidinės, „natūralios“ savybės“, mes visiškai ignoruojame kūniškąjį meilės aspektą. Net suprasdami meilę kaip savęs peržengimą ir kaip dvasinį augimą neturime užmiršti, kad dvasingumas galimas tik įkūnytas. Aptariamoje knygoje erotiškai įkūnytas geismas yra priskiriamas sekso sričiai, o jis esą galimas ir be meilės. Tačiau redukuodami meilę į bekūnį dvasingumą, mes prarandame meilės, kaip erotikos, plotmę. Erotika nėra grindžiama seksualine kopuliacija, ji apima meilius žodžius, intonacijas, švelnius prisilietimus, apkabinimus, žvilgsnius ir bučinius. Todėl, mano įsitikinimu, autorės siekis meilę tapatinti su dvasingumu mus sugrąžina prie dualistinės dvasingos meilės ir natūraliai kūniško sekso perskyros.

 

 

Dalius Jonkus – VDU Filosofijos katedros profesorius, fenomenologas egzistencialistas, kultūros filosofijos, antropologijos ir estetikos tyrinėtojas.