Antos Marijos Antanavičiūtės nuotrauka

 

Vienuoliktoje klasėje metais jaunesni mokiniai kreipėsi į direktorę dėl mokytojos Danguolės smurto. Mano pirmoji reakcija buvo: „Juk ji tik ant bajerio muša!“ Dažniausiai taip, vieną šaltą plaštaką užkiša namų darbų nepadariusiam klasiokui už džemperio, o kita rauna ausį ir dar švelniai sako:

– Ach, tu rapūga. 

Kol ji tai darydavo, juokdavosi ne tik visa klasė, bet ir pats rapūga. Danguolė buvo gera mokytoja ir ją mokiniai mėgo. Nors buvau tik metais vyresnis, bet, skirtingai nei jaunesnieji, buvau patyręs kitų mokytojų smurtą ne ant bajerio. Ir liniuote per pirštus, ir kempine per veidą. Kempinė buvo nuo tikybos mokytojos. Kai pasukęs galvą tylėjau, paklausė:

– Ką čia darai, ko dar nori?

– Nematot, atsukau jums kitą skruostą.

Danguolei užteko neformalaus skundo ir vieno pokalbio su direktore. Prie vaikų priekabiauti nustojo, bet nenustojo būti gera mokytoja. Tik po kiek laiko supratau, kad turbūt buvom paskutinė karta, kuriai mušimas, kad ir nestiprus, buvo neatsiejamas nuo mokyklos. Užtruko suvokti, kad nesvarbu, koks linksmas smurtas, tai vis tiek yra smurtas. Būtų keista, jei darbe vyresnė moteris man rautų ausį ir vadintų rapūga.

Danguolė gali būti pavyzdys, kad kartais ir gerą žmogų apribota aplinka prikemša prastų įpročių. Žmogus sugenda kaip geriamas vanduo buteliuke.  O juk Žemėje vanduo išbuvo nesugedęs kelis milijardus metų. Tada atsirado žmogus, supilstė jį į buteliukus, uždėjo kainą ir galiojimo laiką, kad nespėjęs suvartoti kitas žmogus turėtų pirkti naują buteliuką.

Vandenį sugadina yrantis buteliuko plastikas. Kad ir kokia graži plastikinio buteliuko etiketė ir forma, tas vanduo anksčiau ar vėliau pasidarys kenksmingas. Vanduo plastikiniame buteliuke su galiojimo data yra įrodymas, kad žmogus per savo trumpą egzistavimo laikotarpį gali lengvai užteršti tai, kas buvo neužteršta milijardus metų.

Ir jeigu vandens buteliukus galima pateisinti, nes taip jį galima transportuoti ir aprūpinti žmones vandeniu, dažnai žmonijai kenkianti tara naudojama be priežasties. 

1966 m. amerikiečių sportininkė Bobbi Gibb norėjo užsiregistruoti Bostono maratone, tačiau jos regist­racija buvo atmesta argumentuojant, kad „moterys psichologiškai nepajėgios nubėgti maratono, todėl mes negalime prisiimti atsakomybės“. Vis dėlto B. Gibb užsiregistravo brolio vardu ir slapta nubėgo visą maratoną. Taip paneigdama nepagrįstą ribojimą.

Kartais atrodo, kad dalis žmonių savo egzistavimą gali pateisinti tik tada, kai kitus bando sukišti į savo niekam tikusią tarą. Tai, ką Rusija daro Ukrainos laisvei, yra geras pavyzdys. Putinas ir jo sekėjai nori, kad Ukraina dustų Rusijos plastike.

Tas pats galioja ir meilei. Bet koks bandymas patalpinti ją į tam nepritaikytą tarą anksčiau ar vėliau pakenks. Bet ir čia yra žmonių, kurie kitų meilę nori pilti į savo plastikinius butelius.

Tikiuosi, tie du kauniečiai vyrai, kurie savo meilę vienas kitam šventė slėpdami veidus, nes bijojo patyčių, o gal net smurto, irgi bus paskutiniai. Paskutiniai, kuriems reikėjo slėptis.

Pirmas žmogus parodo kryptį, bet varžybos baigiasi tik tada, kai paskutinis sėkmingai kerta finišo liniją. Balius prasideda, kai prie stalo užimama paskutinė kėdė.

Už paskutiniuosius!