Kuo ilgiau gyveni Užupyje, tuo labiau imi gailėtis turistų. Ypač užsieniečių, kurie prisėlina tykiai įsitvėrę suglamžytų žemėlapių ir mandagiai teiraujasi, kur čia tos turistinėse brošiūrose išgarsintos Užupio įžymybės, privalomos aplankyti kiekvienam save gerbiančiam keliautojui? Jei „Galeros“ prieigos jau apvaikščiotos, tenka paaiškinti, kad praktiškai viską šiame mūsų monmartre jau matėte, todėl ramia galva galit drožti kur nors kitur. Pavyzdžiui, ant Gedimino kalno, nuo kurio viršūnės žvelgiant nuo gražių vaizdų stačiai užima kvapą.

Lietuviakalbiai turistai paprastai čiabuvių nieko neklausinėja, nes neskaitę turistams skirtų melagienų, todėl nepuoselėja tuščių iliuzijų. Tautiečiai, prisiskaitę legendų, nesivaržydami landžioja po Užupio kiemus ir tarpu savęs kuždasi: tai va kokie tie menininkai, tai štai kaip jie gyvena. Gaila, nei mūsų, nei aplinkiniuose namuose negyvena nė vienas menininkas. Esu girdėjęs, kad gatvės gale gyvena poeto Ališankos brolis skulptorius Ališanka, bet negalėčiau patvirtinti, nes nesu matęs. Gyvenu čia 9 metus, man pačiam čia dar niekas neaišku. Žinau, kad „Galeroje“ veikia Užupio meno inkubatorius (UMI), kuriame esama menininkų rezidencijų. Keletas palėpių skirta lietuviams, dauguma – užsieniečiams. Būna išimčių, bet diduma užsieniečių, įsivaizduojančių esą menininkais, niekuo nesiskiria nuo turistų. O lietuviakalbių menininkų Užupy žinau pusantro. Su išlygom – du su puse.

Pamenu laikus, kai „Galera“ buvo anarchistinė neaiškaus statuso landynė – ir gerąja, ir visomis kitomis prasmėmis. Bet atėjo Savivaldybė, investavo krūvą pinigų, sutvarkė infrastruktūrą ir paskyrė direktorių, kad UMI padoriai veiktų. Direktoriaus vardas buvo Giedrius. Galeros senbuviai vylėsi gauti po restauruotą palėpę – už gyvenimo nuopelnus. Visiems palėpių neužteko, todėl Giedrius užgyveno daug priešų, kurie rašė ir rašė skundus į Savivaldybę ir visas kitas institucijas. Nepaisant visokių auditų ir pagalių į ratus, UMI pastaraisiais metais pradėjo dirbti į pliusą – ir rezidencijos, ir parodos, net suvenyrų krautuvė nešė pelną. Bet per karantiną Savivaldybės strategai Giedrių atleido. Galbūt dėl skundo, kad Velykų laikotarpiu nesužiūrėjo rezidentų, kurie per patį kinų viruso siautėjimo piką kieme kepė mėsą ir viešoje vietoje tapė paveikslus. Baisus incidentas. Jei esi meno įstaigos direktorius, privalai švenčių dienomis budėti su rykšte ir gesintuvu, kad nieko tokio nenutiktų. Vis dėlto įtikinamesnė kita versija – UMI direktoriaus kėdė tapo per šilta.

Kai į konkrečius užupius ir abstrakčias menininkų bend­ruomenes įsiveržia žmonės su verslo modeliais bei naujuoju biurokratiniu slengu, kultūrai tenka atsitraukti. Patys menininkai kalti. Visada kreivai žiūrėdavau į pirmąjį Užupio konstitucijos punktą, kuriame skelbiama, kad žmogus turi teisę gyventi prie Vilnelės. Žmogus žmogui nelygu. Nenumatyta, kaip atsiginti nuo plėtristų-kyšininkų, „reiderių“ – tie savo teisių realizuoti ateina pirmi. Su ta pačia logine spraga daugelį metų ant ŠMC kabo šūkis, skelbiąs, esą kiek­vienas žmogus yra menininkas. Tai perkando tarpininkai, tarpstantys pusiaukelėse tarp meno kūrėjų ir biudžeto aruodų. Tad neverta piktintis, kai kultūros pinigai nusėda paslaugų sferose. Juk visi yra menininkai: nuo tinkuotojo iki brukalų siuntinėtojo.

Kažkada buvau įtikėjęs, kad kiekvienas miesto rajonas privalo turėti savo kunigaikštį, tokį kaip Vildaugas. Tačiau ilgainiui egocentrizmas, chaosas ir iracionalybė ima varginti. Pradedi žvalgytis, kur tie žmonės, ant kurių viskas laikosi. Mūsų namas turi Vitaliją. Pernai ji apgynė mūsų kiemą nuo statybų. Turim palei tvorą prie Vilnios paveldėję sandėlių liekanas. Teisiškai neaišku kieno. Savinasi keleto aplinkinių namų gyventojai. Perpardavinėja vieni kitiems nuolat – kas už butelį, kas už keletą tūkstančių. Naujieji kraštinio sandėliuko savininkai atsibogino medines sijas, bandė suręsti stoginę pašiūrę su perspektyva perstatyti į kotedžus. Vitalija išvaikė. Pasitelkusi teisinę pagalbą. Atsipirko tuo, kad nelabos jėgos nakčia nulupo jos automobilio numerius ir sumetė į Vilnią.

Tuo viskas nesibaigs. Šiemet aplink slampinėjo municipaliniai matininkai murmėdami, kad mūsų namas (XIX a. statybos) per daug į gatvę išlindęs. Ir kad tuos mūsų, ne mūsų sandėliukus Savivaldybė tuoj parduos aukcione ir kieme vis tiek bus kotedžai. Neabejoju, kad bus. Prieš tai mes, nes Vitalija nesėdės rankų sudėjusi, kai horizonte pasirodys „reideriai“ – interventai, susimesim po keletą šimtų eurų advokatams ir prapilsim visų instancijų teismuose. Nes už poros kiemų gyvenantiems bendrapiliečiams nepavyko sustabdyti sandėliukų apartamentizacijos, gretutiniame name vyksta neapsakomi dalykai – bekeičiant stogą triaukštis namas tapo keturaukščiu, o, pažvelgus iš pietinės pusės (nuo Tymo turgelio), viename flange galima suskaičiuoti penkis aukštus. Maniau, to namo gyventojai, susibūrę į bendriją, nuėjo kryžiaus kelius, kad keisdami stogą išspaustų kuo daugiau naudos ir kvadratinių metrų sau.

Prieš keletą dienų pro 3 aukšto langus išskleistas plakatas: SOS! Gelbėkite! Feisbuke skundžiasi, kad trūkinėja sienos, laša, varva, pelija. Baisu, kad grius. Vadinas, ne patys, ne to namo gyventojų iniciatyva pažanga atsliūkino į ramų UNESCO globos paženklintą Senamiesčio užkampį.

Jei turėčiau televizorių, nusiųsčiau laišką į laidą „Klauskite Daktaro“ su klausimu, kaip reikia tvarkyti popierius, kad keičiant stogą Senamiestyje namas legaliai, be pakišų ūgteltų dviem aukštais? Ir kodėl mūsų niekas neinformavo, kad taip galima, kai mūsų dviaukščiui namui keitė stogą prieš keletą metų?

Reikėtų teirautis architektų. Esu buvęs Lietuvos architektų sąjungos rūmuose. Regėjau įspūdingai atnaujintą jų būstinę – į paveldo objektą įkomponuotą liftą, stikliniu stogu dengtą kiemelį. Pamenu, rengiant Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų renovacijos projektą (kuris Darbo partijos deleguoto ministro stalčiuose pasimetė iškart, vos parengtas), mums net apie porą stoglangių uždraudė svajoti. Todėl architektų apie Vilniaus architektūrą geriau nieko neklausti, jie priklauso paralelinei tikrovei, vadovaujasi alternatyviais miestų planais, vartoja pakilesnes sąvokas.

Lieka stebėti patiems ir bandyti suprasti. Gentrifikacija nepavyko, Senamiesty – ir net Užupy – daugybė neprestižinių gyventojų. Į namą priešais įsikraustė pasiturinti baltarusių šeima. Vos jie savo prabangiojo „Jaguaro“ valstybinius numerius pasikeitė iš baltarusiškų į lietuviškus, į bromos šoną nusitarkavo galines dureles ir bjauriai susilankstė sparną – ir jų socialinis statusas iškart smuktelėjo iki žemesnės – vidurinės – klasės. Taip nutinka daugeliui, nes, spėju, diduma būstų Senamiesty yra užkeikti. Dėl to egzistuoja naujos statybos – namų be istorijos – paklausa. Senamiesčio kiemais slankioja vystytojai, ieškodami ne­įteisintų sandėliukų, pamatų fragmentų, nerakinamų palėpių. Vadinu juos „reideriais“. Vakariečiai tuo žodžiu vadina tam tikrą karinę techniką, o kaimynai iš Rytų (jų papročių, taisyklių rudimentų vis dar gausu mūsų miestuose ir valstybėje) „reideriais“ vadina su valdžios palaiminimu veikiančius banditus, kurie užgrobia svetimą gerą: pelningas įmones, nekilnojamąjį turtą...

Buvome susitaikę, kad „reideriai“ lenda į daugiabučių kiemus, užstato vaikų žaidimų aikšteles, žaliąsias zonas. Stadionus. Vienuolynų teritorijas, pvz., Misionierių. Pagaliau sulaukėme – lipa ant stogų. Kaune irgi tas pats – feisbuke kauniečiai dalijasi naujausiais paaukštintos tarpukario architektūros pavyzdžiais. Turime kuo didžiuotis. Statybų ir „reiderystės“ tempų karantinas nestabdo.

„Reideriai“ bus naujieji kaimynai. „Reideriai“ yra biurokratai. „Reideriai“ gali būti ir menininkai – išgirstu apie protesto akciją per karantiną. Protestuojama prieš neteisingai skirstomą paramą. „Neduokit kultūros lauko pinigų statybininkams“, – šaukia menininkai. Įsižiūrėjus, pasirodo, tie kovingieji menininkai yra estrados artistai iš TV ekranų. Suprask, jei 10 kartų dalyvavai atrankoje į „Euroviziją“, bet tave prametė – tu jau menininkas. Arba jei valstybėje menininko statusas mėtosi patvoriuose – imkit, kam reikia. Tokiu atveju – ir statybininkams oficialiai suteikim menininko statusą. Ypač jei nuo grožio ir egzistencinio slėgio skilinėja sienos ir kažkas varva.

Per karantiną (turbūt kaip ir visi kolegos) gavau ypatingos svarbos važtaraštį. 70 lapų biurokratinį epą. Kaip valstybė ir savivaldybė padeda menininkams. Nuoširdžiai bandžiau suprasti, kas ten žadama, ką daryti ir ko – ne. Man tas dokumentas (o tokių paplaukusių biurokratinių šedevrų gyvenime esu matęs dešimtis) priminė rumunišką laikraštį. Universitete semestrą mokiausi lotynų, vėliau – šiek tiek savarankiškai italų, šiek tiek – serbų. Todėl skaitydamas rumuniškus laikraščius suprantu, apie ką rašoma, bet jei tenka išversti eilėraštį iš tos kalbos, tuomet reikia žodyno ir pasukti galvą. Biurokratinėse naujakalbėse nutuokiu, apie ką kalbama, bet ne tiek, kad suprasčiau, apie ką konkrečiai. Žodžius, rodos, atpažįstu visus, bet prasmės nerandu. Išvada peršasi tokia, kad kultūros sferą aptarnaujantys biurokratai nutolo nuo menininkų tiek, kad gyvuojame atskirai. Susikalbame skaičiais ir gestais. Kol kas vis dar.

Kai baigsis karantinas, tada, kai po 18 mėn. išras skiepus, mūsų lauks „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS’as). Linkėčiau, kad būtų kitaip nei su VEKS’u 2009-aisiais. Bet netikiu pažanga. Jau dabar liūto dalį iš KEKS’o biudžeto susišluoja auganti vadybininkų armija, kuri stropiai prižiūri pasirengimą, t. y. save. Po VEKS’o Vilniaus menininkai nepaveldėjo nei naujų koncertų salių, nei galerijų, nei išliekamąją vertę turinčių leidinių, nes nieko tokio nebuvo pastatyta nei išleista. Net kai Seimas paskelbia kokius nors spragilų metus, jiems pasibaigus lieka krūvos spragilų muliažų bei prabangių inventorizacijos albumų. VEKS’ą sugebėta surengt taip, kad po jo neliko nieko.

Bet patys džidžiausi optimistai sako, kad b. d.

T. y. bus daugiau.