Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Metai nauji – pasaka sena: vienas per kitą karo nusikaltėliai Medvedevas, Kadyrovas, patriarchas Kirilas porina apie atominio karo perspektyvas, jei šaliai agresorei imtų grėsti sutriuškinimas. Normalu būtų bijoti ar bent sunerimti, bet naujausi grasinimai nebeprasimuša į antraštes. Pernai grasinimų pasaulio pabaiga būta trijų ar keturių. Pradžioje apžvalgininkai ir analitikai sukeldavo temperatūrą, galiausiai apsiprasta, išmokta nebijoti ir nepanikuoti. Po informacinės kampanijos apie purvinąją bombą memų kūrėjai įtampą įžemino humoru.

Kiekvienoje šalyje egzistuoja organizuotas nusikalstamumas, bet Rusijoje į savo rankas jis perėmė visą sovietinį palikimą – iki dantų ginkluotą deržavą su raketomis, povandeniniais laivais ir branduoline ginkluote – nežinia, kokios techninės būklės. Rusiškąją grupuotę vadinti narkomafija yra pagrindo ne tik dėl to, kad metai po metų per diplomatinį paštą vyriausybiniais lėktuvais iš Lotynų Amerikos šalių gabenasi kokainą, bet ir dėl gamtos išteklių naudojimo pobūdžio: pastaruosius du dešimtmečius rusų kalboje įsivyravo terminas apie klientų – vakariečių – užsodinimą ant dujų ar naftos adatos. Nuo pirmųjų Putino valdymo mėnesių žinia­sklaida – kartu su korupcija – imta naudoti ir kaip gink­las, ir kaip narkotikas. Apsvaiginta ir nuskausminta ne tik didesnioji dalis Rusijos Federacijos gyventojų, bet ir mūsų europietiškoji liaudis. Du dešimtmečiai su viršum informacinio karo į vienus vartus, kai vieni puola, o kita pusė imituoja gynybą. Kad ir kaip skaičiuotum – per didelė dalis mūsų piliečių tapo priklausomi nuo naratyvų, esą gyvenimas sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo geresnis nei dabar, laisvėje. Nekalbant apie sąmokslų teorijų bangas, kurių pelkėse kojines sušlapti pasitaiko ir save šviesuomenei priskiriantiems piliečiams.

Ilgametis informacinio karo eksperimentas, kurį su mumis vykdo ir botų fermos socialiniuose tinkluose, ir atvirai veikiantys Rusijos, Kinijos ir beprotybės interesams atstovaujantys viešosios nuomonės formuotojai, įrodė, kaip lengva patiklų žmogų išvesti iš proto, kad jis taptų priešu savo valstybei, bendruomenei, sau pačiam. Ir kaip neįmanomai sunku paskui paklydėlį į protą parvesti. Nuo tapimo priešu sau pačiam turėtų užkardyti švietimo sistema, žiniasklaida, kultūra – ir politinė, ir ta bendroji, kurios gyvybę intuityviai palaikome. Švietimo sistemoje keičiasi tik ministrai, bet mokytojus eliminuojantis biurokratinis jungas lieka toks pat. Nelaisvi, prislėgti mokytojai žaloja jaunimą, išleidžia jį į gyvenimą neparuoštą laisvei. Laimei, vis dar pasitaiko išimčių ir dalis mokinių sutinka per 12 metų suolų zulinimo vieną kitą Mokytoją.

Skųstis kultūros lauko padėtimi – blogo tono ženk­las. Apsipratome, kad vienos vyriausybės nesupranta, kam mes apskritai reikalingi, o kitos neturi pinigų, prašo truputį palaukti. Mes supratingi, laukėm 30 metų, palauksim dar. Kur daugiau dingsi.

Kad laukimas neprailgtų, dalijamės atradimais. Pastaraisiais metais patyriau, ką reiškia būti eilėraščių knygų redaktoriumi. Darbas patiko, ir šiemet sutikau redaguoti visiems, kas paprašė. Yra autorių, su kurių tekstais dirbi, bet yra ir leidyklų, kurios išgali sumokėti – net nežinau, kaip įvardyti tas infliacijos suėstas sumas. Virš visko kabo laisvoji rinka su savo dėsniais, kurie nedviprasmiškai teigia, kad redaktoriai toks pat nesusipratimas, kaip ir kultūrinė spauda: vis dar murkdosi, nors turėjo nusibaigti prieš porą dešimtmečių.

Kodėl visi tie kultūriniai reiškiniai dar neišnyko? Nes mes nuo jų narkotiškai priklausomi – nuo kūrimo ir vartojimo. Kas nutiktų, jei nebeliktų kultūrinės spaudos nei eilėraščių knygų konvejerio? Mes, eiliniai, atkristume, bet visu ryškumu suspindėtų Didžiosios Asmenybės.

Prieš metus per TV klausiausi „Kauno – Europos kultūros sostinės“ atidarymo. Kalbėjo prorusiškas Kauno meras, niekas neprotestavo. Kai nugirdau, kad prasideda poetinis intarpas – priėjau pasižiūrėti. Pamačiau nugrimuotus jaunuolius su didelėmis kepurėmis, keistais kostiumais. Nemoku klausytis ausimis, prasmę pagaunu tik skaitydamas, todėl apie jų tekstus nieko negalėčiau pasakyti. Bet vaizdas man priminė paauglystėje bendraamžių vartotą posakį: tai reikia žiūrėti apsirūkius.

Dar didesnį įspūdį paliko paskui vykusios žodinės kautynės feisbuke. Poetinio performanso dalyviai (ar jų atstovai?) kovingai apsigynė nuo kritikų, ypač literatūros: ką jūs, seniai, suprantat? Ir aš nesuprantu, bet jau įsivaizduoju – štai tokios ir turi būti šių laikų Didžiosios Asmenybės.

Donatas Petrošius – poetas, eseistas, paramos Ukrainai rinkėjas.