Donatas Petrošius. Principų reikalai

Donatas Petrošius

 

Proveržis pro proveržio – pagaliau Lukiškių aikštėje prisikasėme iki negyvosios gamtos. Įrodymų, kad viduramžiai nesibaigė, kasmet galima prisirankioti į valias. Todėl ir geros moralės paminėjimas Seimo priimtame ir prezidento palaimintame Lukiškių aikštės įstatyme neturėtų nei stebinti, nei gluminti. Ne veltui didysis mūsų klasikas Gintaras Beresnevičius „Trumpąjį Lietuvos istorijos kursą“ pradeda štai tokia ištarme: „Lietuviai senovėje buvo labai narsūs, tačiau tarp aplinkinių genčių išsiskyrė dora ir sveikata. Todėl visi jų bijojo.“ Nes, kai gerai pagalvoji, gamtoje nieko nėra šiurpiau, neįprasčiau nei dora, gera moralė. Nei liūtai, nei gandrai – ir net vabzdžiai maldininkai – nesuka galvos dėl doros, nedek­laruoja moralinių normų: galabija silpnesnius padarus, kad savo skilvius kuo sočiau prikimštų. Tik žmonės prisigalvoja visokių aukštesniųjų materijų, nors plėšrumu lenkia visas kitas stuburinių ir chordinių rūšis kartu sudėjus. Gera moralė yra žmonių susigalvotas nepasiekiamas tikslas. Įtikėti geros moralės realumu gali tik tas, kuris nesugeba reflektuoti nei savęs, nei aplinkos.

Ne, man toks pliažas nepatiko. Negulėčiau jame dėl triukšmo, dulkių, netikros jūros. Anksčiau kalvos maketas nepatiko. Ir siūlytasis vyčio variantas nepatiko. Ir kvadratinės medžių lajos nepatinka, bet gal jos pasitaisytų, jei formuotojai nebesikištų. Dar seniau nepatikdavo po lietaus raudona pliurze virstantys takai. Leninas, savaime suprantama. Daug kas man gali nepatikti, bet galvoje netelpa, kaip smėlis, žvyras, akmenys, medžių formos ar meno kūriniai (šiuo atveju skulptūros) gali neatitikti geros moralės.

Tarkim, jei pavyktų moksliškai, objektyviai nustatyti geros moralės kriterijus akmenims bei metalams ir pastatyti tobulai moralią skulptūrą ant doro postamento, ar viso to savo mintimis nesuterštų menkos moralės praeiviai? O jei stebėtojai išties aukštos moralės, tačiau prasto meninio skonio? O jei stebėtojai žemos moralės, bet turintys gerą skonį? Klausimai iš pirmo žvilgsnio atrodo kvailoki, nes trinasi į amžinąsias vertybes, antlaikius dalykus, kuriuos per amžius neskubriai knebinėja filosofai ir į juos panašūs. Politikams pritiktų užsiimti kasdienybe, bet kur čia atsispirsi amžinybės traukai, kai vasaros danguje pasirodo kometa.

Tarkim, Seimo nariai ir prezidentas apgins savo Lukiškių aikštės viziją. Kitaip sakant, Vilniaus lopinėlyje įves tiesioginį valdymą. Tvarką pagal savo supratimą. Kodėl? Nes toks jų principo reikalas. O kur būna Seimo nariai ir prezidentas, kai vyksta diskusijos ir žodinės kautynės dėl Vilniaus Senamiesčio darkymo, kai suprojektuojama naujųjų daugiabučių plėtra taip, kad šimtmečiais mūsų sostinę garsinusius baroko perlus užgožia menkaverčiai inkliuzai. Gal tikrai tas barokinis palikimas nereikalingas, kam jį saugoti, jei tokių ir panašių formų esama Italijoje bei kitur. Kodėl Seimas, prezidentūra, ministerijos nieko nenuveikė Misionierių byloje? Kas vertingiau – Vilniaus barokas ar plynė, tuštuma, niekas, kur kadaise stovėjo kartuvės? Žinoma, barokas svarbiau – neabejoju, kad tai dauguma pripažintų, bet įstatymo dėl baroko apsaugos nepriims, nes ne principo reikalas. Tiesą sakant, net istorinė atmintis nėra principo reikalas, nes jei būtų – tektų baigti simuliuoti rūpestį švietimo reikalais. Kai buvo perlaidojami carinės okupacijos sukilimo didvyriai, pažvelgus į vėliavas procesijoje, pasiklausius, kokiomis kalbomis bendraujama, buvo galima susidaryti vaizdą, kad baltarusiams visa tai aktualiau nei lietuviams. Kiek jų būtų atvažiavę, jei ne siena, brangios vizos.

Kas saugo tautos istorinę atmintį, kas palaiko šalies kultūrinę gyvastį? Daugiausia – humanitarai. Ir visi kiti, kurie uostė geros kokybės humanitarinių dalykų gimnazijose bei universitetuose. Gyvename universitetų jungimų ir uždarymų, žemesniosios grandies dėstytojų badmiriavimo, gaisrų gesinimo, streikų slopinimo gimnazijose laikais. Gerai būtų sulaukti bendro Seimo ir prezidento komunikato švietimo klausimais. Ketverius metus valstiečiai garsiai grojo pirmaisiais smuikais, bet nespėjo prieiti prie svarbiausių – švietimo – problemų sprendimo. Neišsilavinę piliečiai nesupras nei geros moralės kriterijus atitinkančių aikščių paskirčių, nei visų kitų abstrakčiųjų abrakadabrų – kitaip sakant – kultūros vertybių.

Įprasta, kad prieš rinkimus kiekvienos politinės partijos atsakingieji asmenys debatuose deklaruoja, su kuo eitų į koaliciją, o su kuo – jokiais būdais. Daugiausia esu girdėjęs atsižegnojimų nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRS-KŠS). Nesunku nuspėti kodėl – tos politinės jėgos lyderis dažnokai atsiduria su Kremliumi susijusiuose kontekstuose. Dabar dar LLRS-KŠS partietės Irinos Rozovos byla. Tas prakeiktas politinis korektiškumas trukdo politologams pasakyti, kas metų metais tūno ant liežuvio galo – šitas politinis darinys pluša ne Lietuvos lenkų labui, o atkak­liai bando įrodyti, kad tęsia jedinstvininkų tradicijas. Vyravo stereotipas, kad lenkai engiami alfabetiškai, per raides, bet vos tik LLRS-KŠS pateko į valdančiąją koaliciją, iškart visokias lenteles ant namų ir w raides pamiršo. Žinoma, ne visi toje margoje grupuotėje vienodi. Tikėtina, dauguma – kaip ir kitose partijose – apolitiški. Į politiką atėję tvarkyti ūkinių reikalų.

Pavyzdžiui, susisiekimo ministras Jaroslavas Nar­ke­vi­čius (LLRS-KŠS) pateko į bjaurią istoriją su verslininku, dabar jau bankrutavusios bendrovės „Sodžiaus būstas“ vadovu Aleksandru Ribnikovu. Verslininkas už gražius pinigus keitė Vilniaus regiono, LLRS-KŠS įtakos zonos, mokyklų langus. Sutartas sumas vokeliuose grąžindavo ponui J. Narkevičiui, renovavo jo šeimos namus už numatytus viršpelnius, likusius nuo mokyklų langų keitimo. Išsamų kone valandos trukmės interviu su verslininku galima pažiūrėti žurnalisto Skirmanto Malinausko jutubo paskyroje; rekomenduoju, puikus realybės šou – „Nauji liudijimai apie Jaroslavą Narkevičių“, publikuota 2020 05 24. Ministras, nieko stebėtina, išgyveno neigimo stadiją, tačiau pastaruoju metu, regis, kai kuriuos bylos epizodus pripažįsta, pavyzdžiui, skolą verslininkui.

Mes, kultūrininkai, pripratome kyburiuoti apolitiškame eteryje. Didieji pinigai statyboms ar renovacijoms atplūsta nereguliariai ir painiai – tarsi jie ne mūsų, o rangovų poreikiams tenkinti. Tad ir šia J. Narkevičiaus istorija nederėtų kvaršinti galvų, jei ne įdomus sutapimas.

Prieš gerus metus mačiau kabančią informaciją, kad skelbiamas konkursas papildomam kultūros viceministro, atsakingo už regionų kultūros politiką ir tolygią kultūros paslaugų plėtrą Lietuvoje, postui užimti. Burbėjau – kam reikalinga tokia papildoma pareigybė, jei pinigų kultūrai nedaugėja, regionų bibliotekoms per 3 dešimtmečius nesugebama užsakyti kultūrinės spaudos, deramai aprūpinti naujomis knygomis, skirti finansavimo menininkų gastrolėms po regionus. Viskas tarsi ir vyksta, bet beveik niekur. Ką tokioje situacijoje reiškia papildomas viršininko postas? Kad bus daugiau popierizmo, sutvirtės biurokratija. Gražių ir įtikinamų planų, kaip iš moralinio nuosmukio prikelti Lietuvos kaimą, galėčiau parašyti pigiau. Tada pabambėjau ir pamiršau.

Įsibėgėjus vasarai „lrt.lt“ aptinku Indrės Makaraitytės tęsinį apie susiekimo ministro bėdas: „Narkevičiaus šeima pripažįsta skolas Ribnikovui: politiko dukra susimokėjo už seną sandorį“ (publikuota 2020 06 30). Skaitau ir stebiuosi: panašu, konkursą į tą postą bus laimėjusi Karolina Narkevič, Seimo nario, susisiekimo ministro dukra. Korupcijai atsparioje šalyje virš šios krikščioniškos šeimos, krikščioniškų šeimų etalono, kabotų labai juodas debesis. Deja, Lietuvoje lyja ne ten, kur reikia, ir ne tada, kai labiausiai reikia. Nenustebsiu, jei herojai ištemps iki rinkimų, o paskui viskas – pagal gražiausias Rytų tradicijas – daugmaž nusinulins. Kokiais vis dėlto vingiuotais keliais didžioji politika įkelia koją (šiuo atveju – dukrą) į mūsų tykiąją kultūros ministeriją.

Per karantinus korupcijas užkardyti dar sudėtingiau. Bet atsakomybė už tai, ką turime ir ko neturime, – ir Seimui, ir premjerui, ir prezidentui. Dar yra teismų, STT, prokurorų. Kodėl aš visais jais kasmet vis mažiau pasitikiu? Gal išties nereikia J. Narkevičiaus nei jo šeimos narių barti, teisiškai persekioti. Reikėtų uždrausti žurnalistams uždavinėti nepatogius klausimus, rašyti, ko nereikia. Pakaktų J. Narkevičių pamatuoti su Seime bei prezidentūroje aprobuotu geros moralės matuok­liu. Ir pasimatytų.

Mes nebesilygiuojame į skandinavus, nes norvegai grobia vaikus, o švedai nevykusiai kovoja su kinų virusu. Sutinku – įmanoma sukurti teisingą ir saugią visuomenę į nieką nesilygiuojant. Viską galėtų sutvarkyti principingi žmonės – prokurorai, politikai, teisėjai, menininkai, žurnalistai, piliečiai. Neabejoju, tokių esama. Susirinktų kritinė masė. Mūsų valstybė kol kas ir laikosi ant to, kad visi numano ar bent tiki: kritiniu momentu vieni kitus pažadintume iš letargo.

Panašu, tragikomiška J. Narkevičiaus šeimos namo istorija yra per menkas akstinas garsiai piktintis ir veikti. Smalsu, kur ta riba, kurią peržengus Lietuvos menininkai pradėtų bruzdėti. Štai Baltarusijos meno pasaulio atstovai bando streikuoti reaguodami į jų amžinojo ir nebaudžiamojo prezidento įžūlius rinkimų įstatymų pažeidinėjimus.

Prisiskaitęs visų tų baisybių apie korupciją artimoje aplinkoje, buvau nutaręs pasielgti principingai ir atsistatydinti iš kultūros ministro visuomeninio patarėjo literatūros klausimais virtualaus posto, bet prisiminiau, kad rudenį baigiasi mano ketverių metų kadencija, turbūt nebebus nė vieno posėdžio. Net buvau persigalvojęs – nors nuo tavęs niekas nepriklauso, niekas tavo patarimų neklausia, bet yra vienas privalumas: gali siųsti užklausas ir gauti informacijos, kurios niekas niekur neskelbia. Juk žinios – baisi jėga. Ne, žinojimas yra slogus liūdesys. Tiek to, sutaupiau dar vieną principą.

Draugai