Donatas Petrošius. Teritorijos saugomos nuo tų, kuriems negalima

 

Šių metų rinkiminių maratonų eiga ir rezultatai kai kuo priminė pernykštį Pasaulio futbolo čempionatą. Tada socialiniuose tinkluose absoliuti diduma man matomų profilių garbino kroatus – ypač prieš finalą, vienas kitas tyliai – prancūzus. Man finalas buvo neįdomiausia čempionato dalis – nuojauta sufleravo, kad kroatai, prasibraudami į finalą, pasiekė savo galimybių lubas, kad nepakaks jėgų rimčiau pasipriešinti prancūzams. Taip ir nutiko. Analogiškai šiemet: socialinių tinklų rezidentai urmu stojo Ingridos Šimonytės pusėn. Jei rinkimai būtų vykę manajame feisbuko burbule, antrajame prezidentiniame etape Gitanas Nausėda būtų vargiai surinkęs 10 procentų. Nors šiuo atveju ir be nuojautos buvo aišku, kad I. Šimonytė kol kas neturi šansų, nes yra viešnia iš ateities. Iš tokios ateities, kai kandidatai varžysis idėjomis, o ne aptakumu, mokėjimu įsiteikti ir įvaizdžiais. O absoliuti dauguma prie tinklų neprisijungusių piliečių gyvena geriausiu atveju dabartimi. Arba – tai dar liūdniau – praeitimi.

Tie, kurie garbina įvairias praeitis – nuo sovietinės iki hiperpatriotinės, – paprastai itin pagiežingai nusiteikia susidūrę su žmonėmis, reiškiniais, idėjomis, netelpančiais į tam tikrus rėmus. Šio tipo bendrapiliečiai G. Nausėdą rinkosi kaip mažesnę blogybę. Kur kas didesnė minia ne iš praeities stiprybę semiančių, o utilitariškai susitelkusių į dabartį – patys bando išspausti naudą čia ir dabar arba mėgina prisišlieti prie tų, kurie atradę legalių – arba ne visai – būdų, kaip tą naudą semti urmu. Arba, jei rankos per trumpos, stebi iš šalies, keikia santvarką, partijas, valstybę – esą visi čia vagys, bet slapta pavydi vystytojams, derintojams, plėtotojams ir visiems kitiems plataus profilio darytojams. Keletas naivesniųjų feisbuko burbulo avatarų suglumo, kai į G. Nausėdos gretas paskui valstiečius, nomenklatūrininkus, abonentinius stojo viešieji moralistai, didžiadvasininkai ir tai, kas liko iš liberalų. Viskas nuoseklu – nepaisant pažiūrų ir gyvenimo būdo – dabartis yra svariausias bendrasis vardiklis. Dabar toks laikas – vargsta ir politiniai dariniai, kaudamiesi dėl išlikimo, ir paskiri rinkėjai, kurie kasdien savo kailiu jaučia pajamų nelygybę, socialinį nesolidarumą, institucinį abejingumą. Projektuoti ateitį nėra sąlygų, tenka kautis dėl išgyvenimo čia ir dabar.

Prezidentinio čempionato finalinės dalies kandidatų rinkiminiai štabai turbūt suvokė tą kontekstą. Tačiau vis vien išleido politinei reklamai šimtus tūkstančių eurų. Praktiškai veltui. Nes dabar tokio tipo politikų kaip I. Šimonytė simpatikų yra tiek, kiek yra. Ir daugiau būti negali, nes ateitis dar neatėjo. Ir pervilioti iš vienos stovyklos į kitą praktiškai neįmanoma (su retomis išimtimis), nes kaunasi ne idėjos, o praktiniai požiūriai į aplinką.

Idealiame pasaulyje faktas, kad dabar jau prezidentas G. Nausėda kadaise sugebėjo pakoreguoti kraštovaizdį Pavilnių regioniniame parke, būtų sumalęs pretendento reitingus į šuns miltus. Tarsi ir ne kriminalinis atvejis, greičiau – dar vienas Orwello gyvulių ūkio variantas, patvirtinantis, kad tebeegzistuoja lygesnių už kitus kastos, kurias minios žmonės progai pasitaikius pakeiksnoja, tačiau gerbia, nes tam tikromis aplinkybėmis elgtųsi taip pat. Prasisukusius draudžiamose teritorijose diduma piliečių laiko šauniais, sėkmingais lyderiais. Tai yra faktas su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis. G. Nausėdos įvaizdis (asmens nepažįstu, iš spaudos žinau, kad yra bibliofilas – tai turėtų tarsi guosti) geriausiai atitinka dabarties procesus, nusistovėjusią tvarką, apsukriųjų vertybes, minios susitaikymą ir pasyvumą.

Iki šių metų aukščiausiame valstybės poste turėjome revoliucionierių Vytautą Landsbergį, amžinatilsį Algirdą Mykolą Brazauską, kuris gilesnių vagų valstybės palaukėse išvertė vėliau tapęs premjeru (ko verta „Draugystės“ viešbučio bakchanalija su pusdykiai „Gazpromui“ atiduotais dujotiekiais – už tai visi galiausia permokėjome pusantro milijardo eurų). Dviprasmiškos Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės kadencijos, įsiminsiančios padoria užsienio politika ir tankėjančia migla valstybės viduje. V. Adamkaus papėdėje steigėsi „Leo“, rubikoniniai monstrai, kuriuos tarsi ir užkardė D. Grybauskaitė. Tačiau jos kadencijose buvo galima pasigesti lyderystės, įsitraukimo ieškant sprendimų dėl bent jau švietimo sistemos byrėjimo sustabdymo, viešojo intereso gynimo.

Tai rašydamas suvokiu, jog padėtis prasta, jei piliečiai priversti gręžiotis į aukščiausias valstybės galvas, kad jos užtartų prieš visa aplink traiškančią oligarchijos ir plėtristų mašineriją. Nieko gero, kai turi viltis: gal prezidentas paspaus generalinius prokurorus, paveldosaugininkus, aplinkosaugininkus ir kitus kontrolierius, kad tie, laikydamiesi įstatymo raidės, gintų kiekvieno piliečio teises, nepaisydami šio turtinės padėties.

Sunku įsivaizduoti, kaip prezidentas G. Nausėda galės kalbėti apie viešojo intereso krislą kitų akyse nematydamas rąsto savojoje. Tačiau nesinori galvoti, jog viskas beviltiška, o artimiausią penkmetį reikalai tik prastės. Tenka viltis, kad išrinktasis prezidentas gebės keistis pats, į patarėjų komandą pasikvies keletą altruistų, nenuleis negirdom nepatogių klausimų, nebijos išreikšti savo poziciją. Didžiausia intriga – ar G. Nausėdos epocha į istoriją nepateks tuo, kad Vilniaus Senamiestis bus išbrauktas iš UNESCO paveldo žemėlapio? Precedentų pasaulyje esama. Prielaidų Vilniuje daugėja.

Iš prezidentūrą paliekančios D. Grybauskaitės išgirdom paraginimą: „Nustokim krūpčiot.“ Kas to paraginimo adresatas – senoliai iš vienkiemių? Mano aplinkoje apstu drąsių ir savo pilietinę poziciją nebijančių reikšti žmonių. Daugiau nei pasyviai tylinčių. Net tarp mokytojų radosi drąsos kovoti už savo teises nestandartiškai. Mūsų visuomenėje pakanka ir kritikų, ir protestuotojų. Ir – kol kas – žurnalistų, atkapstančių korupcines schemas. Trūksta institucinio atoveiksmio, pilietinės visuomenės pergalių.

Prieš porą metų akiratin pateko vaizdo interviu su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi Mindaugu Kvietkausku, kur jis argumentuotai, profesionaliai, kultūrologiškai dėsto poziciją, kodėl neturėtų būti vykdomos naujų daugiabučių statybos Misionierių vienuolyno komplekse, kad tas paveldo objektas yra svarbus ne tik Vilniui, Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Šiuo metu M. Kvietkauskas užima Kultūros ministro postą, tačiau statybos Misionierių fone vyksta kaip niekur nieko. Neabejoju, M. Kvietkausko pozicija tuo klausimu nepasikeitė. Padėtis įrodo: kultūros ministro postas nesuteikia galių dalyvauti sprendžiant kultūrinio paveldo klausimus. Esama pakankamai prielaidų įtarti, kad mūsų valstybėje nėra kultūros politikos, tik jos imitacija. Vadinasi, ir pačios ministerijos nelabai reikia. Nes tuščias tolimųjų laikų vizijas, kurioms nenumatytas finansavimas, gali kurti bet kurios kolegijos studentai.

Bandau atsekti, kada prasidėjo epocha, kai niekas nuo mūsų Vilniuje nebepriklauso? Gal kai keletu aukštų virš kaimyninių stogų kilstelėjo „Novotel“ viešbutį? O gal tada, kai prie VPU centrinių rūmų ir bendrabučių buvusiame parkelyje ir futbolo aikštelėje pradėjo kilti SBA dangoraižis (bandyta protestuoti, tačiau plėtristai vadovavosi devizu: „Žvėryne taip negalima? Tai mes tuo labiau pastatysim!“)? Vėliau iš ryškesnių pavyzdžių – Lietuvos kino teatro apgultis ir sutriuškinimas. Net tarp gana adekvačių piliečių būta skeptikų – neva mums nereikia nei kino, nei tokio objekto. Nieko, palaukit, nestabdomas volas tuoj atriedės iki objektų ir vietų, kurie jums brangūs. Dėl Žalgirio stadiono aferos panaši aritmetika – abejingųjų daugiau nei tokių, kam ne tas pats. Sutvarkys Sapiegas, Reformatus. Naivu būtų manyti, kad tuo pasisotins ir sustos. Kadaise prasidėjo masiniai medžių kirtimai provincijoje: pakelėse, kapinėse; elektrikai reguliariai įsibraudavo į privačias valdas ir nemokšiškai šniodavo skersai išilgai per medžių lajas nepaisydami dendrologinio padorumo. Miestų gyventojams atrodė, kad visa tai tėra vidinės „prasigėrusios“ provincijos bėdos. Dabar, kai veiksmas persikėlė į miestų gatves, kiemus ir parkus – didelė dalis piliečių susivokė, kad tai yra baisu, tačiau nėra išrasta būdų, kaip tą velniavą sustabdyti. Lengviausia būtų buvę sustabdyti medžių žalojimus pirminėje stadijoje, kol grandininiai pjūklai stūgavo tolumoje. Dabar viskas vyksta pagal numatytą ir patvirtintą planą. Medžių skerdikai turi susiformuotus lūkesčius, kurių nepaisyti nevalia.

Keistas laikas. O kol jis nepasibaigė, protingiausia būtų nuleisti rankas ir nesigadinti nervų. Pilietinė visuomenė bando steigtis, tačiau, kaip ir I. Šimonytei, per anksti jai. Pažvelgęs į pastarųjų kadencijų minist­rų, premjerų ir Seimo pirmininkų sąrašus, suvoki, kad iš tos pusės empatijos tikėtis neverta. Panašus vaizdas žvelgiant ir į prezidentinę ložę – vidaus reikalams į kadencijos pabaigą efemerėjanti D. Grybauskaitė, profesionalus pečių gūžčiotojas ir rankų skėsčiotojas V. Adamkus. Ir tas trečiasis, amžinatilsį, kurį norisi greičiau pamiršti. Kodėl stojus naujojo prezidento laikui turėtų būti geriau? Galima pamėginti sukaupti visus savo naivumo likučius ir pradėti viltis, kad dėl kaltės jausmo už svetimkūnišką intervenciją į saugomą teritoriją rasis ir iš prezidentūros visų kitų institucijų link plis civilizuotas požiūris į saugomas teritorijas, paveldą. O gal pagyvensim dar vieno kieto kaip plastikas bičo laikais, kuris kadaise susirentė niauktą namą pačiame rezervato centre, kaip tik ten, kur kitiems negalima.