Jolitos Kimsaitės nuotrauka

Esu buvęs dukart, šiemet pavasarėjant vėl nuvažiuosiu į Pavilnio miškus. Ten, iškart už Markučių, yra Tomonio gatvė – duobėta, su 180 laipsnių posūkiu ties gelžkelio pylimu, serpantino motyvu ir reindžeriškai įtvirtinta sodyba gale. Abu kartus mėginau rasti poeto, filosofo, disidento Mindaugo Tomonio (1940–1975) atminimo ženklą žūties vietoje, bet takas, jei tokio būta, nebeatsekamas. Kol žaluma nesukilo, viliuosi šiemet pagaliau rasti.

Prieš du dešimtmečius knygynuose pavartydavau M. Tomonio raštiškąjį palikimą, sudėtą į vieną knygą „Žinia“, bet nesusigundžiau nusipirkti. Kitokia poezija, kitokia filosofija veža paauglius. Keturiasdešimtųjų žūties metinių proga M. Tomonis šiek tiek prisimintas. Atradau sąlyčio taškų perskaitęs spaudoje, kad visa jo šiurpi finišo tiesioji prasidėjo nuo atsisakymo restauruoti Kryžkalnio „motiną“ – paminklą sovietinės armijos kariams. Tamsiuoju paros metu tą ryškiai apšviestą Raseinių Magdę (vietiniai ir taip ją vadindavo) matydavau užsilipęs ant savo kalno – iš už 9 km. Vienąkart mus, spaliukus, gegužinių švenčių proga vežė prie tos skulptūros klausytis ideologinių blėnių. Daugybę kartų su tėvu paryčiais ėjome į Kryžkalnio autobusų stotį, iš kur važiuodavome į varžybas – pusantros valandos žygiuose Magdė šviesdavo kaip orientyras.

M. Tomonis, paminklų restauratorius, atsisakė tvarkyti Kryžkalnio monumentą, maža to, pareiškė, kad paminklus reikia statyti Sibiro tremtiniams, o ne okupantams. Rašė laiškus į Maskvą visokiems komunistų partijos organams tvirtindamas, kad Baltijos šalių okupacija yra neteisėta ir dar daug visokių teisingų dalykų. Kaip ir visus disidentus, sovietinis gestapas mėgino pridusinti vaistais, tačiau, matyt, visi jų vaistai buvo per silpni. M. Tomonis buvo rastas ant geležinkelio bėgių nupjauta galva.

Kol nežinojau M. Tomonio kovos ir žūties detalių, tol į sovietmečio palikimą žiūrėjau atlaidžiau. Ir dabar nesiimčiau organizuoti dar užsilikusių skulptūrų griovimo, nematau prasmės raginti tai daryti ar – priešingai – ginti, bet man gaila nebebus, jei kokios stichijos juos nugriaus. Man visa totalitarizmo epochų pamink­lija atrodo šiurpiai, tarsi būtų prisigėrusi žmonių kraujo.

Beveik tris dešimtmečius Kryžkalnio kalvos buvo plikos. Nusprogdinus Magdės skulptūrą, kalnas ilsėjosi. Pastaraisiais metais ten plušama pasiraitojus rankoves. Iškilo koplyčia su joje įkalinta, rodos, monsinjoro Alfonso Svarinsko skulptūra. Sunku patamsyje pro grotas įžiūrėti bruožus. Ant milžiniškų granitinių plokščių iškaltos šimtų Žemaitijoje žuvusių partizanų pavardės.

Rimtiems entuziastams buvo kilusi idėja šiek tiek toliau statyti paminklą partizanams pagal išlikusią nuotrauką: ant trijų karių pečių užsiropštę dviese, o ant tų dviejų – dar vienas, žvalgas, su žiūronais stebintis, ar neatslenka stribai. Kompozicija ir originali, ir žaisminga. Mano galva – ideali, negigantomaniška, gyvų žmonių proporcijų. Jau buvo užkurtas vajus aukoti lėšas, rinkti metalą, vienas bičiulis siuntė pinigų, kitas rinko gilzes po pratybų, kai užslinko migla, paskui iš tos miglos išlindo Viršininko galva ir pasakė, kad tokios skulptūros nereikia. Bus toje vietoje milžiniškas etatinio Vilnių puošiančio skulptoriaus Tado Gutausko kalavijas ir siena. Nes nėra ko nuo kalvų žvalgytis į horizontus. O akmeninis kalavijas – solidu ir aišku.

Tarsi ir apmaudu, bet nesmarkiai, juk prie tokių dalykų jau pripratome. Seniai nebeprotestuojam dėl nieko. Rašytojų sąjungos valdyba prieš aštuonetą metų pritarė Antano A. Jonyno pasiūlymui, kad ant Sąjūdžio posėdžiams Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose įamžinti skirtos lentos bus dvi Sigito Gedos ezopinės strofos iš eilėraščio „Lietuvos atsiradimas“:

          Ištiško geltona

          Šviesa danguje,

          Ir plaukia giedodamos

          Žuvys į ją.

          Raudonas ir žalias,

          Kuprotas kaip krabas

          Pašoka į viršų

          Lietuviškas kraštas.

Bet kažkoks anoniminis intelektas lėmė, kad po gero pusmečio atidengtoje lentoje švyti Justino Marcinkevičiaus prėskas tekstas, kuriame paryškinti žodžiai Tauta, Dievas, Tėvynė ir pan. Atsiprašau, bet atmintinai neišmokau, nors skaičiau daugiau nei 20 kartų, o S. Gedos ištrauka prigijo atminty perskaičius trejetą kartų. Būtų buvę įdomu išgirsti oponentus ar bent žinoti, kas jie. Jei netinka S. Geda Sąjūdžiui įamžinti ant mūsų sienų, taip ir galėtų pasakyti anoniminiai lėmėjai patiems rašytojams į akis. Niekas prieš Just. Marcinkevičiaus kandidatūrą nebūtų protestavę. Bet juk Just. Marcinkevičius yra parašęs aibes geresnių tekstų, kam poetą kompromituoti lėkštu? Taip, viskas tame tekste logiška, teisinga. Bet žodžiai, kurie pritinka mitinguose miniai sužadinti, užrašyti ant lapo, praranda visas magines funkcijas. Poetinės funkcijos – nėra. Informacinė pusė irgi kliba – be kontekstų nežinia, ką jaunos galvos susidėlios. Nes juk visos tos lentos, paminklai – ateinančioms kartoms. Ateis jauni žmonės, iš mūsų nepaveldėję kompleksų su sovietiniu pamušalu, ras atsilaupiusias memorialines sienas, atšipusius akmeninius kalavijus, granitines užmaršties lentas. Visa ta negyvybė netaps istorinę atmintį saugančiais simboliais.

Tuos dalykus prisiminiau Mariaus Ivaškevičiaus reikalų fone. Nesuabejojau nė akimirką, kad Nacionalinė premija nebus atimta, kad jokia reali teisinė byla nebus pradėta, kad niekas nepanaudos prieš rašytoją smurto, nesikėsins nužudyti. Nes mūsų visuomenėje ir valstybėje kol kas tebėra tokia pusiausvyra, kai žodžio ir kūrybinė laisvė apginama. Įsivaizduoju, kad atsidurti panašaus proceso epicentre – košmaras ne tik intravertui. Abi stovyklos apsikeitė kaltinimais, įtarinėjimais, pamokymais. Universaliais, daug kartų naudotais, nes metų ratas sukasi, o panašūs susirėmimai kartojasi. Pabus kurį laiką štilis, paskui abi stovyklos vėl susirems. Dėl kitų klausimų.

Vasario pradžioje gavau dar kartą perskaityti Vytauto Kavolio „Nepriklausomųjų kelią“, 1951–1965 m. publicistiką. Iš tekstų matyti, kad autorius anuomet emigracijoje bene svarbiausiu uždaviniu laikė individualistų ir patriotų sutaikymą, kad visi kartu šį tą nuveiktų lietuvybės išsaugojimo labui. Galbūt V. Kavolio išmąstytas (ir nežinia, ar sėkmingai realybėje diegtas, nes juk realybė visai kitokia, nei kiekvienas iš mūsų ją įsivaizduojame) liberalusis nacionalizmas atrodo lyg utopija, bet neabejoju, kad jo pastangos į bendruomenę įnešė susikalbėjimo. Kad ir kaip žiūrėsi, turi racijos kavoliškas raginimas individualistams šiek tiek nusileisti vienu kitu laipteliu žemiau, kai reikia susikalbėti su patriotais. Nes juk oponentai aukščiau neužlips, kai kalba suksis apie literatūrą ar plastinius menus.

Bet gali būti ir taip, kad dabar pakitę bendravimo formatai. Ginčo dalyviai išgirsta ir domėn ima tik radikaliausius oponentų pareiškimus (neretai anoniminius, tyčia į viešumą mesteltus, kad kurstytų), o ir šiaip vyrauja nuolatinis demaskavimo ir sutriuškinimo vienu smūgiu siekis. Tokia disputų kultūra turbūt senesnė net už virtualiuosius socialinius tinklus.

Kad ir kaip žiūrėsi – mūsų valstybė laikosi ant kūrybingų, daugiausia – liberalių pažiūrų individualistų ir konservatyvių patriotų. Spėčiau, abiejose stovyk­lose yra po 5 proc., imant nuo visos visuomenės. Iš viso – 10 proc. Ir tai yra visi, ant kurių mūsų pasaulis laikosi. Ta aktyvioji visuomenės dalis ir yra tie, kurie dėl trupinio aukso neparduos, neišduos. Turi tvirtas nuostatas, jais neįmanoma manipuliuoti (išimčių būna, bet nebūtina jų absoliutinti). Likusioji visuomenės diduma – amorfiška, vangi, nesunkiai apkvailinama. Juos tenka įtikinėti, užvesti, kad eitų mitinguoti, balsuoti, pakovoti už savo ar kitų teises bei laisves.

Kai kyla liberaliųjų ir patriotiškųjų stovyklų kautynės, laikau kumščius, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Nes rezultatas iš anksto aiškus – nė viena stovykla oponentų nepadės į vietą, visi liks prie savo. Patriotai nėra grėsmė kūrybinei laisvei, kūrybinė laisvė negali sugriauti ar kaip kitaip likviduoti šventenybių. Viską, kas buvo sunkiai statyta ir dėl ko kovota, sugriauti gali korupcijos, politinių diversijų, melagingų žinių tvanas. Ir pilkasis legionas, tyliai kilnojantis popieriukus kabinetuose.

Aršiausios ideologinės kautynės reguliariai vyksta žiemą. Gal todėl, kad sniego per mažai – nebemoka lietuviai gražiai žiemoti. Ir karnavalinius įgūdžius visiškai prarado. Kai viešojoje erdvėje skaitai išgąsčio kupiną kolegos laišką, raginantį kažko griebtis, kad rašytojo nenužudytų, imi svarstyti visus variantus – o ką tokiu atveju daryti? Budėti prie durų? Įkalbėti išskristi kuriam laikui? O gal imituoti M. Ivaškevičiaus žmogžudystę – kaip Arkadijaus Babčenkos? Surengti fotosesiją su netikru krauju ant rašytnamio laiptų. Ir išsiųsti medžiagą į užsienio agentūras. Pasiaiškinimas elementarus – po netikrų grasinimų ėmėmės nusikaltimo imitavimo. Iš čia ir netikros žinios. Kitaip sakant – meno kūrinys.

Vaizduotė neretai prikuria beviltiško ir nenaudingo šlamšto. Įsivaizduokit siužetą: vyras nakčia vejasi traukinį, ryte tą vyrą randa nupjauta galva priemiesty ant bėgių. Pirmasis kriminalistas dėsto teoriją, kad iš meilės, antrasis – iš baimės, trečiasis aiškina apie aerodinamiką, esą ne vienas nusipjovė galvą, kad greičiau bėgtų. Keistas sutapimas – aukos inicialai – M. T. Visi romanai, kuriuose kam nors nupjaunama galva – sulaukia pasaulinės šlovės („Raitelis be galvos“, „Meistras ir Margarita“). Nenorėčiau sau tokios pasaulinės šlovės, bet ginčiau kolegą, kuriam to reikia. Net jei po viso to kolegos nebeišeitų gerbti.

Kūrybos laisvės principas aukščiau vieno ar kito rašytojo, kurie priima racionaliai nepaaiškinamus sprendimus. Apskritai bet kokia laisvė yra nepatogus ir pavojingas dalykas. Seniai nesistebiu, kad aplink daugėja piliečių, kuriems laisvė nebereikalinga.