Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Saison culturelle – 1985 m. Prancūzų instituto sugalvota iniciatyva, kai 3–6 mėnesius Prancūzijoje ir šalyje partnerėje (ar netgi visame žemyne – 2020–2021 m. sezonas vyko bendraujant su Afrika, 54 šalimis) vyksta kultūros mainai, o tiksliau – pasitelkiant Prancūzijos kultūros ministerijos žargoną – kultūros propagavimas.

Rugsėjo 12 d. prasidėjo Saison de la Lituanie, kuriam įgyvendinti Lietuva skyrė 3,125 mln. Eur.

Kad Lietuva turėtų savo sezoną, buvo nuosekliai dirbama ir 2021 m. užtvirtinta aukščiausiu lygiu – tų metų lapkritį prezidentui Gitanui Nausėdai Paryžiuje susitikus su prezidentu Emmanueliu Macronu. Kad šį su kultūra susijusį klausimą sprendė prezidentai, visai normalu – už sezoną atsakingo Prancūzų instituto steigėja yra ne tik Kultūros, bet ir Užsienio reikalų ministerija. Gal ne visai normalu, kad pasiruošti liko mažiau nei 3 metai. Juk tarptautinės parodos, teatrų premjeros, garsių kūrėjų dienotvarkės planuojamos toli į priekį, o vėliau skelbtuose projektų finansavimo konkursuose dar buvo siūloma turėti ir vietinį partnerį. Spėčiau, kad Nausėdai buvo svarbu turėti patrauklią tarptautinę žinutę šių metų rinkimams, o paruošiamąjį darbą dėl susitarimo atlikę žmonės nenorėjo prarasti galimybės. Na, ir per vėlu prieštarauti, kai jau susitarta Eliziejaus laukuose, – padarysim!

Bent formaliai politikų paruoštą sprintą nubėgome visai sėkmingai – į sezoną įsitraukė daug stiprių Prancūzijos meno institucijų. Per palyginti trumpą laiką suorganizuota daugiau nei 200 renginių programa.

Sezonas – tai ne kuruojamas meno festivalis, o pragmatiškas kultūros diplomatijos įrankis. Kultūros ministerijos svetainėje skelbiamame tokiuose sezonuose dalyvavusių šalių sąraše vyrauja valstybės iš periferijų (pavyzdžiui, Rumunija, Estija, Kolumbija) arba plaunančios savo mundurus (Rusija, Kinija, Turkija). Nėra savo kultūros stiprybe nedvejojančių italų, ispanų, net mažesnių danų ar olandų. Paklausti apie sezoną pečiais trūkčioja ir pažįstami paprasti prancūzai, ir kultūros lauke dirbantys žmonės.

Kaip Lietuva įgalins šį diplomatijos įrankį? Į Prancūziją įliesime turinio už 3 mln. Eur, magaryčių dar pridėjome 12 Lietuvos menininkų darbų Pompidou meno centrui. Kokia grąža grįš? Kokią naudą nuo pat pradžių planavome gauti? Kaip kitais metais išlaikysime dėmesį? Kaip padarysime, kad dovanoti paveikslai nedūlėtų saugyklose, o būtų skolinami, eksponuojami (Pompidou centras – nacionalinė įstaiga, jos kolekcija gali naudotis mažesni muziejai)?

Artėjant sezono pradžiai vietoj diskusijos apie tikslus ar bent aiškaus šios diplomatinės platformos įvardijimo siautė viešųjų ryšių audra. Apie sezono svarbą vis pasakojo organizatoriai, o atrinkus dalyvausiančius projektus prisidėjo ir jų kūrėjai. Kuo mažiau dienų liko iki atidarymo, tuo daugiau atskrisdavo pranešimų spaudai iš sezoniečių, tuo daugiau euforiškų įrašų šmėžuodavo socialiniuose tinkluose. Vyravo stipriai įkrauti žodžiai: „unikali“, „išskirtinė“, „prestižinė“, „ypatinga“. Taip po truputį ši nevaldoma lavina sukūrė įspūdį, kad lietuviška kultūra užtvindys Prancūziją. O iš tikrųjų viešąją erdvę užliejo reklaminė komunikacija. Ir taip silpna kultūros žurnalistika neatlaikė spaudimo – „ypatingi“ pranešimai spaudai masiškai copy paste keliami į portalus, laidose kalbinami organizatoriai ir dalyviai, jiems užduodami pašlovinimo klausimai leidžia toliau pūsti sezono žandus.

Paruošta dirva nusivylimui, o jis netruko ateiti tą patį savaitgalį po atidarymo. Nuotraukose iš atidarymo vakarėlio šypsojosi lietuviški veidai, bet ne itin matėsi prancūziškų, paskaitoje Sorbonos universiteto gražiojoje salėje sėdėjo tiek klausytojų, kad būtų užtekę platformos „Zoom“. O kur ta paroda Pompidou centre? Apie ją nežino muziejaus darbuotojai, nėra plakatų virš kasų. Nepasitenkinimą kelia nerealistiškai aukštai dėl netikslios komunikacijos užkelti lūkesčiai.

Bet sezonas tik prasidėjo, dar yra laiko. Mažiau viešųjų ryšių vidinei rinkai, daugiau prancūziškai. Pažįstamas prancūzas žurnalistas patarė viščiukų dar neskaičiuoti, o žaisti pagal nerašytas taisykles: prancūzams sezonas nerūpi, juos domina knygos, spektakliai, parodos, kultūra. O mūsiškė ne mažiau įdomi.