Teatro kritikai ir kritikės, kurių dauguma gyvena sostinėje, rašo apie Vilniaus, dar kartais apie Kauno spektaklius. Iš Alytaus ar Panevėžio pažiūrėjus spektaklį grįžti tarpmiestiniu transportu neįmanoma, tad šių teatrų repertuarai dažniausiai lieka neapžvelgti.

Susisiekimas ne automobiliu kaip pagrindinė priežastis, kodėl kultūra regionuose nesiskleidžia, pastaraisiais metais nurodoma gana dažnai. Išties trūksta ne aparatūros kultūros namuose, net ne gyventojų kaimuose, o elementarios galimybės nuvykti ir grįžti. Pats nevairuoju, tad ne kartą esu kankinęsis važiuodamas į didesnius ar mažesnius miestus kultūriniais reikalais.

Kelioninė atskirtis Lietuvoje dar labiau išryškėja stebint didžiuosius tarptautinius renginius. Lengviau nuskristi (reguliarių reisų lėktuvai juk irgi viešasis transportas) nei nuvažiuoti. Tiek kultūrinė spauda, tiek nacionalinė žiniasklaida nušvietė Venecijos bienalės atidarymą iš Italijos. Ne perpasakodami, bet tiesiogiai transliuodami. Skaitėme profesionalių kritikų apžvalgas, o ir studentai kėlė storius į instagramą. Tiesioginiame skrydyje iš Vilniaus į Nicą gegužės viduryje visos vietos buvo užimtos praktiškai vien kino industrijos atstovų. Į Kanų kino festivalį vyko prodiuseriai, režisieriai, žurnalistai.

Nuostabūs laikai! Vargšai kultūrininkai nebe tokie ir vargšai. Taip ir turi būti – dalyvaujame pasauliniuose festivaliuose, industrijos susitikimuose.

Per Vilniaus festivalio atidarymą birželio 2 d. Nacionalinėje filharmonijoje kultūros ministras Simonas Kairys sveikinimo kalboje džiaugėsi matydamas tuos pačius veidus, kuriuos visą savaitę matė įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Koncertas vyko sekmadienį ir ministras apibendrino, kur lankęsis su tais veidais per savaitę: Panevėžyje atidarytas muziejus „Stasys“, prasidėjo Pažaislio muzikos festivalis, Varniuose po rekonstrukcijos atidarytas Žemaičių vyskupystės muziejus. Turtinga savaitė, turtinga visos Lietuvos kultūra (rašau be ironijos).

Politologai kalba apie dviejų greičių Europos Sąjungą – branduolys labiau integruotas, sparčiau augantis, o periferija vejasi iš paskos. Dalis biurokratų, politikų tai laiko ne tik duotybe, bet ir vertybe. Panašiai dviem skirtingais bėgiais, atrodo, plėtojasi ir kultūra Lietuvoje: Vilnius kaip Briuselis, kuriame viskas verda ir lėktuvai tupia, o tada visi kiti. Bent jau aš norėčiau riedėti tolygiau, ne dviem greičiais.

Kuo čia dėti paukščiai? Per tą patį instagramą stebiu, kaip vis daugiau kultūros veikėjų imasi paukščių stebėjimo. Kino kritikai, vertėjai keliasi anksti, budi, džiaugiasi pamatę pempę ar erelį. Į regionus – ne kultūros, o gamtos. Migruoja paukščiai ir mūsų autoriai – daug temų šiame numeryje iš už Vilniaus.