Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Šiltą 1941-ųjų birželio naktį senelis, mamos tėvas, su dviem broliais leido miškelyje netoli sodybos. Dėl visa ko slapstėsi, mat juos buvo pasiekusi žinia, kad sovietai yra kažką sumanę, gal ims vyrus į darbą ar kariuomenę, gal dar kokį velnią yra sugalvoję – okupacijų metais vyrams visada pavojus didžiausias. Paryčiais išvydo į sodybos kiemą įriedantį vežimą su rusų kareiviais. Netrukus šeima – močiutė, jos du vaikai ir senelio mama – jau dardėjo miestelio pusėn. Senelis, tuo metu jam buvo maždaug tiek pat metų, kiek mano sūnui šiandien, nusprendė nepalikti šeimos (viengungiai broliai toliau slapstėsi, po karo tapo pabėgėliais), kitą dieną miestelyje susirado saviškius. Netrukus jau visi kartu kratėsi gyvuliniame vagone rytų kryptimi. Po poros dienų senelį atskyrė nuo šeimos, persodino į kitą vagoną, riedantį, kaip vėliau paaiškėjo, link Rešiotų Krasnojarsko srityje. Šeima atsidūrė Altajuje. Po kelių mėnesių močiutė gavo oficialų raštą, kad senelis sušaudytas kaip tėvynės išdavikas. Kaip išdavė, tame rašte paaiškinti niekas nesiteikė. Na taip, iki okupacijos senelis priklausė Šaulių sąjungai, na taip, tarnavo pasieniečiu Latvijos pasienyje, nors ginklo taip niekada ir neišsitraukė. Altajuje gimiau ir aš, po 20-ies metų tremties visi grįžome į Vilnių.

Kitas mano senelis, tėvo tėvas, tą patį birželį irgi buvo atskirtas nuo šeimos, irgi atsidūrė Rešiotų kalėjime. Buvęs Leliūnų viršaitis, kadaise spaudęs ranką pačiam Smetonai, keturių vaikų tėvas. Šeima porą dešimtmečių „atostogavo“ tame pačiame Altajuje, kur mano tėvai ir susipažino. Antraisiais tremties metais senelio šeima gavo laišką nuo jo bičiulio. Korespondencija buvo leidžiama tik rusų kalba, bičiulis ta kalba parašė, kad Klemensas mirė, ir tik smulkiomis raidėmis vienoje vietoje įspraudė lietuvišką žodį – „badas“. Akivaizdžiai cenzūra nepastebėjo.

Taigi senelių neturėjau. Vaikystėje nesėdėjau jiems ant kelių. Nesu uždegęs žvakutės ant jų kapų, nes net nežinau, kur jie yra. Beveik neabejoju, kad jų išvis nėra. Užtat yra birželis, kuris trunka ne mėnesį, bet 81 metus – bent jau man.

Turtingas mėnuo, ką ir sakyti. Birželį minime ne tik Gedulo ir vilties dieną, ne tik Okupacijos ir genocido dieną. Sąjūdžio diena, Tėvo diena, Šv. Antano (beje, mano senelio vardas) diena, Joninės (mano mamos vardo diena), Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo diena, Lietuvos pasieniečių diena, Pasaulinė pabėgėlių diena, Tarptautinė našlių diena, Birželio sukilimo diena. Visa mano giminės istorija telpa į šį mėnesį. O kur dar Nacionalinė grilio diena, Rusų kalbos diena, Pasaulinė mezgimo viešumoje diena, Tarptautinė tinklaraštininkų diena. Minėkime, švęskime, „linksminkimos, pakol jauni esma“. Jaunu savęs nebepavadinčiau, nors šašlyką retsykiais iškepu, vakarais, ir ne tik, pasiklausau tinklaraštininkų rusų kalba, bet viešumos jau vengiu, mezgu tik užsidaręs sodyboje ir tik voratinklius.

Per tuos voratinklius keistokai matosi ir šiųmetis birželis. Tiek daug pasikartojimų. Vėl vyksta pasaulinis karas, vėl dalis Vakarų politikų spokso pro virtualius akinius ir vapa, „kad tik nebūtų karo“. Motinėlė Merkel įkandin Mikrono aiškina, kad Putinas „padarė klaidą“, suprask: Buča, ligoninių, mokyklų, muziejų, net cerkvių bombardavimas yra „tik“ klaida, tad, tikėkimės, didžios tautos fiureris klaidą ištaisys. Išsaugokime žudiko veidą, suprask: saugokime savo nupenėtas subines. Atkirpkit agresoriui gabalėlį dangaus. Kad tik nebūtų karo, kuris jau vyksta daugiau negu šimtą metų, norėjau pasakyti – dienų. Taigi jau nebestebina garsaus rusų politologo Piontkovskio mintis, kad pasaulyje vėl formuojasi blogio ašis, kuriai jis priskiria Rusiją, Vokietiją, Prancūziją ir Vengriją. Žiauriai skamba? Perlenkta? Galbūt, tačiau ne tik ukrainiečių, bet ir padorių rusų kantrybė turi ribas.

 

Leliūnai (Utenos r.), keleri metai prieš tremtį. Priekyje – senelis, Leliūnų seniūnas Klemensas Ališanka, mano tėvas – iš dešinės. Nežinomo fotografo nuotrauka iš šeimos archyvo

 

Kartojasi ir daugiau baisybių. Kaip ir prieš 90 metų, vyksta tautos genocidas, Ukraina šluojama nuo žemės paviršiaus, naikinama visa infrastruktūra, steigiami filtracijos centrai, daugiau nei milijonas ukrainiečių ištremta į Rusijos gilumą. Gatvėse šaudomi beginkliai civiliai, prievartaujami net vaikai. Déjà vu. Tarsi turėjome laiko pasimokyti iš klaidų. Deja.

Birželis galėjo būti vilties mėnuo, bet dalis Vakarų vėluoja, o dalis meluoja. Į Lietuvą šį mėnesį atvyko Scholzas ir prižadėjo mums aukso kalnus, na, jeigu ne kalnus, tai bent jau visą brigadą. Bet kaip galima tikėti apsimelavusiu valstybės klerku (neapsiverčia liežuvis vadinti lyderiu)? Prieš porą mėnesių žadėjęs Ukrainai ir „Leopardus“, ir „Marderius“, net 5000 tūkstančių šalmų, iki šiol nieko neperdavė, tik kaišioja kojas kitoms šalims. Neveiklumas, netgi delsimas irgi gali būti nusikalstami.

Ir mano kantrybė baigiasi.

Todėl negaliu kaip vienas mano mėgstamas tinklaraštininkas „atsisveikinti optimistine nata“. Kažkas ne taip šioje karalystėje. Ne toks turėjo būti birželis.

Eugenijus Ališanka – poetas, vertėjas, eseistas.