Eugenijus Ališanka. Ilga kaip šimtmečiai naktis

 

Kaip visi naivaus sukirpimo žmonės, laukiu Kalėdų ir Naujųjų metų. Kai ši esė pasirodys, jau būsiu ir sulaukęs. Paleng­va bliūkš iliuzijos apie Naujųjų naujumą, pažadai keisti įpročius labiau primins pernykštį sniegą negu santuokos priesaiką, iš veidrodžio spoksos tos pačios padūmavusios Doriano Grėjaus akys, tarp raukšlių ieškančios amžinos jaunystės pėdsakų. Kaip ir kasmet beliks džiaugtis, kad ilgėja diena, kad daugiau šviesos, jeigu ir ne manyje, tai bent už lango. „Mehr Licht!“ – ištarė W. Goethe išeidamas į amžinąją tamsą. Tiesą sakant, ir man sunku ištrūkti iš trumpiausios dienos, tiksliau, iš ilgiausios nakties, gniaužtų.

Ne tik man. Nuo neatmenamų laikų šviesos ir tamsos priešprieša filosofiniuose ir teologiniuose vaizdiniuose virsdavo gėrio ir blogio kovos lauku. Zoroastrai iki šiol šventyklose kūrena ugnį, kuri neužgęsta šimtmečius, taip tikėdamiesi pasipriešinti tamsos invazijai. Mat jų kosmologija ir religija grindžiama gėrio ir blogio dualizmu, pasaulis jiems – nesibaigiančios Ahūra Mazdos ir Airimano imtynės. Nemažai iš zoroastrizmo yra perėmusi ir krikščionybė, tačiau joje blogis, nors ir pripažįstamas, yra praradęs ontologinį svorį, jis tarsi yra, bet ne kaip savaiminė būtis, o tik kaip savotiškas gėrio trūkumas. Man visada keistai atrodė tas žongliravimas žodžiais, o šiandien, kai mūsų sąmonę vis labiau graužia politinio korektiškumo vėžys, paprasčiausiai nurašau tą žongliravimą teologiniam korektiškumui. Nieko naujo po saule, tik kažkodėl viskas smulkėja. Iš amžinosios zoroastrų ugnies krikščionybėje liko tik greitai susmilkstančios vaškinės žvakutės.

Smagiausios knygos, filmai yra apie blogiukus. Blogis nuo seno turi ir didesnį sinonimų arsenalą. Naujieji laikai sukuria ir naujų žodžių, pavyzdžiui, „migrantai“, „terorizmas“, „dyzelis“, „anglis“. Turkijai kurdų tauta tampa teroristais, Kinijai – uigūrų tauta. Amerikoje asilas stoja į mirtiną kovą su drambliu be jokių taisyklių, Iranas kažkam įkūnija kosminio blogio ašį, Lietuvoje gerosios jėgos kyla į lemiamą mūšį su dyzeliniu varikliu, visais frontais vyksta šviesuolių ir tamsybininkų susidūrimai. Situacija pasaulyje šiandien artimesnė zoroastriškajai kosmologijai, nes išties, geriau įsižiūrėjus, gyvename ne šokių aikštelėje, o bokso ringe.

Zoroastrizmas klestėjo Persijoje, dabartiniame Irane, kur jo išpažinėjų likę nedaug, nes islamas tarė savo žodį dar VII amžiuje. Vis dėlto iraniečiai nėra praradę ryšio su senąja religija. Ajatolos režimas uždraudė viešus zoroast­rinius ritualus, tačiau dauguma iraniečių jaldą, kitaip sakant, trumpiausią metų naktį ženklinančią šventę, švenčia namuose, laikydamiesi senųjų tradicijų – visai kaip mes sovietų laikais užsitraukę užuolaidas švęsdavom Kūčias ir Kalėdas. Beje, jalda yra senosios sirų kalbos žodis, reiškiantis gimimą. Jie taip pat dengia stalus, valgo tradicinius patiekalus. Bet... Vienas bet. Per vakarienę jie skaito Hafizo poeziją, visi be išimties. Dar išsiburia ateitį, atsiversdami atsitiktinį jo tomelio puslapį.

Hafizas nėra Ahūra Mazdos amžininkas, net ir ne pranašo Mahometo, taigi į kanoninius šventraščius jo knygos tarsi ir nepretenduoja. Gyveno jis XIV amžiuje, kartu su Rumi yra garsiausi Irano poetai, tačiau tik poetai. Ar vis dėlto net? Širaze, Hafizo mauzoliejuje, vėlų vakarą matytas vaizdas ne tiek pribloškė, kiek išderino visus mano vaizduotės kompasus. Ši „teroristų“ tauta vakarais lanko Hafizui skirtą parką, sėdinėja ant suolų, atbrailų ir prieblandoje skaito atsineštas Hafizo knygas tarsi ką tik pasirodžiusį bestselerį, dėl kurio teko atstovėti eilėje visą naktį; kažkas visiškoje tamsoje už apelsinmedžių sodelio dainuoja. Žodžiai, aišku, Hafizo. Jaunimas juokiasi, užkandžiauja ir fotografuojasi, kitaip sakant, tūsinasi. Beje, norint patekti į mauzoliejų tenka pirktis bilietą, bet žmonės traukia būriais. Čia ta tauta, kuriai islamo režimas uždraudė mokytis groti klasikiniais instrumentais, bet vos ne kiekvienas vis tiek mokosi groti privačiai. O skambindami dainuoja poetų tekstus, pirmiausia Hafizo.

Ilgiausią metų naktį iraniečiai skaito poeziją. Ką skaitysiu aš? Iš artimųjų lūpų nepasakytus žodžius. Iš baltosios mišrainės bursiuosi ateitį.

Kelionei baigiantis Kašane nusprendžiu nusipirkti miniatiūrinį stebuklingą persišką kilimą, kuriuo galėčiau skraidyti po pasaulį neteršdamas oro kaip kokia Greta. Kai jau sutariame dėl kainos, pardavėjas paprašo luktelėti, dingsta už durų ir netrukus grįžta su maišeliu. Čia dovanėlė prie kilimo, sako. Maišelyje aptinku Rumi poezijos knygą persų kalba su nuostabiomis iliustracijomis. Iššoka akys – aš ką tik baigiau versti Rumi knygą į lietuvių kalbą! Sutapimas? Taip, toks, kuris išderina visus pasaulio kompasus.

Draugai