Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Tas saldus žodis „atostogos“. Paauglystėje vasaros laukdavau labiau negu siuntinio iš Amerikos per Kalėdas. Atostogos, saldžios kaip žemuogių sauja: jūra, Bebrusų ežeras, knygų kalnai ir šiaip laisvė, su kuria net nežinodamas, ką daryti, galėjai gyventi kaip Miunchauzenas nuotykių kupinoje galaktikoje. Vėliau atostogos žadėjo kelionių į kalnus, į kitas šalis, į tolimiausius žemynus. Ir štai atėjo kovidinė vasara su hibridiniais elementais – liūtimis, audromis, gaisrais, delta virusais, pabėgėliais, maršais, iš dangaus krintančiais akmenimis. Ar turėjau atostogų? Na taip, tik jos labiau priminė Seimo narių atostogas, kurių, remiantis įstatymo raide ir klaustukais, jie nėra net nusipelnę. Vieną mėnesį man nereikėjo rašyti skilties kultūros leidiniui. Turbūt neverta nė minėti, kad tos atostogos nebuvo įformintos, atostoginių taip pat negavau. Užtat, turėdamas Kuršių marias laiko, sukūriau tokią minklę: „Kas visą vasarą skaito vieną knygą?“ Atsakymas skamba taip: „Vertėjas.“

Knyga buvo skani, o kaip kitaip? Juk šiais metais vyko „Vasara su knyga“ skaitymo akcija, kurios šūkis: „Knyga – vasaros desertas!“ Tiesa, ta knyga – skirta vaikams – pasakojo ne apie vasaros nuotykius, bet apie Kūčių nakties stebuklus. Apie galimybę kalbėtis su tais, su kuriais nesikalbi 364 dienas beigi naktis. Ir susikalbėti.

Jau ne vieną dešimtmetį mokiniai, rugsėjį grįžę į mokyklas, verčiami rašyti rašinį ar esė „Kaip aš praleidau atostogas“. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad juokų darbas, juk tai tavo vasara, tavo istorija. Bet dirstelėjęs į internetą radau ne vieną siūlomą paruoštuką, net po kelias versijas, kad tavo vasaros istorija nesutaptų su suolo draugo. Ieškojau ir aš sau tinkamo, tris mėnesius peržiūrinėjau variantus nuo Užkalnio iki Lucaso, nuo Gritėno iki Vasiliauskaitės. Nė vienas paruoštukas netiko, nors be jų gal net nežinočiau, kuria koja atsikelti saulėtą rytą. O gal, priešingai, kelčiausi abiem kojom miškų apsupty ir nesukčiau galvos dėl to vėžinio gamtos darinio – kultūros.

Beveik prieš penkias dešimtis metų Vytautas Žalakevičius pastatė filmą „Tas saldus žodis – laisvė“. Apie kažkur neaprėpiamoje Žemėje įkalintus komunistus, kurie pabėga iš kalėjimo. Tais gūdžiais laikais žiūrovui bene labiausiai rūpėjo, ne kas ir kur pabėga, bet pats saldus kaip medus žodis „laisvė“. Prieš tris dešimtmečius tas žodis virto kūnu. O šią vasarą jis vėl virto žodžiu, tik labiau primenančiu cukraus vatą, kurią visi laižė iš visų pusių, pamiršę, jog dėl skonio nesiginčijama, ir iki užkimimo įrodinėjo, kad tik jo ar jos receptoriai yra vieninteliai teisingi. Kokių tik poskonių nebūta: laisvė neteisėtai kirsti sieną ir laisvė statyti sienas, laisvė marširuoti LGBTQ+ ir laisvė drausti tokias eitynes, laisvė rinkti ir laisvė mėtyti akmenis, laisvė tikėti skiepais ir laisvė jais netikėti, laisvė sirgti ir laisvė siųsti myriop kitus, laisvė klausytis ir laisvė negirdėti. Deja, dažnai kartojamas žodis ištuštėja ir tampa būgnu, kuris tinka tik maršams. Gal todėl šią vasarą jų šitiek užderėjo. O jeigu paskelbus šiam žodžiui karantiną ir pabandžius pasišnekėti kitais žodžiais?

Taip, ši vasara – ne Kūčių naktis. Susišnekėjimo trūko kaip liepą – lietaus, o rugpjūtį – šilumos. Apie komunikacijos stoką būgnyta ir iš maršistų tribūnų, ir iš prezidento balkono. Todėl siūlyčiau karantiną paskelbti dar vienam žodžiui – „komunikacijai“. Ir tai nebūtų laisvės varžymas ar Konstitucijos laužymas, tiesiog, prisiminus garsiąją Martino Heideggerio mintį, kad „kalba yra būties namai“, neužsidarytume kelių būgnijančių žodžių kalėjime. O Kūčių išvakarėse paskelbti karantiną karantinui.

Sodyboje klausydamasis gervių klyksmų, kaimyno jaučių maurojimo ir ąžuolo šnarėjimo, jau buvau susitaikęs su sezono gėrybių pabaiga, bet štai vasaros pabaiga iškrėtė pokštą. Pievoje ėmė rastis mažos duobutės, kurių gausėjo su kiekviena naktimi. Iš pradžių pamaniau, gal ežiukai ieško grambuolių, nes apie tokias jų išdaigas kažkur pasakojo gamtos guru Selemonas Paltanavičius. Tačiau netrukus prie vienos didesnės duobės radau pėdsakus, kurie neleido suabejoti – sodyboje lankosi barsukas. Pieva kasryt tampa pilkesnė, vis labiau primindama Mėnulį, krateriais nusėtas paviršius varo į neviltį. Nuleidau rankas, užtat galvoje verda visokiausios mintys. Kaip ir visą vasarą. Gamta versus kultūra. Barsukai, kaip ir kurmiai ar stirnos, gyvena Šengeno erdvėje. Perskaitau internete: nuo barsukų galima apsisaugoti tik pastačius tvorą. Koncertina gal ir nebūtina. Dar perskaitau: juos galima net prijaukinti, bet recepto nepasiūloma. Galima ir nušauti, bet kito sezono metu. Vis labiau imu abejoti savo kultūrinės odos storiu. Mąstau kaip celofano gabalas. Tik liežuvis ilgas kaip varano. Gal vis dėlto susidraugauti su tuo barsuku, o per Kūčias imti ir persimesti vienu kitu žodžiu? Bet tą naktį jis jau miegos žiemos miegu.

Keista buvo vasara, bet ruduo, regis, laukia dar keistesnis.