– Sveikas, Zuiki, kur bėgioji?
Gal pašoksim klumpakojį?
– Neturiu aš laiko, sese,
Nes einu į pirmą klasę.
                         Eduardas Mieželaitis

 

Apmalšus tariamam (kitaip nepavadinsi) skandalui dėl Kristinos Sabaliauskaitės romano neįtraukimo į Metų knygos penketuką ir jau, regis, visiems patąsius tą mėsos gabalą į kairę ir į dešinę, kirba keistas noras suvokti, kas čia įvyko. Jau pats problemos sufokusavimas į K. S. labai tendencingas. Leidykla „Baltos lankos“, be abejo, pasistengė patrimituoti urbi et orbi apie mistinį autorės ignoravimą, nepripažinimą. Nieko nauja, aukos aureolė Lietuvoje – geras būdas sulaukti dividendų. Panaši goda nenutrūkstama čiurkšle srūva ir iš kokio triusikų, kurie kažin kodėl važinėja po Vilnių ant troleibusų, siuvėjo Statkevičiaus lūpų... Ši daina iš esmės apie tą patį, bet jau kitas posmelis – tad palikime... Leidykla pasiekė savo – dėmesio ir reklamos gavo dar 3 metams į priekį. O reklamoje nori nenori sudalyvavo kas tik netingi: nuo komisijos narių iki „tautos šauklių“ influencerių. Pigu kažkaip, zuikiai puikiai... Kažin, ką apie tai pasakytų 9-ojo dešimtmečio influenceris Brazdžionis? Greičiausiai nieko.

O ir žurnalistų, ir iškilių nuomonės formuotojų, zuikiai puikiai, Ryčio Zemkausko, Rimvydo Valatkos, Andriaus Tapino, kurie patys taip pat yra knygų autoriai, kritika Metų knygos rinkimų komisijoms, regis, buvo užprogramuota. Praleido progą patylėti ir taip akivaizdžiai parodė turintys teksto suvokimo problemėlių. Kaipgi 5-ukuose nėra XXI a. lietuvių literatūros žvaigždės! Bet ar tai ne lemputė, užsižiebianti atidarius šaldytuvą? Noriu tik pasakyti, kad adekvatumo ir kuklumo čia labai trūksta. Adekvatumo. Tomo Venclovos mestelėjimą, kad „tolima [Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarzcuk] analogija yra mūsų Kristina Sabaliauskaitė“, antraščių rašymo specialistai netruko afišuoti. Bet tai galima nurašyti antraščių poezijos žanrui, kuris mūsuose itin perspektyvus ir gajus. Ir čia ne prozininkės K. Sabaliauskaitės problema – ji turi savo vietą, gerbėjus, ir viskas yra gerai. Viskas gerai, kai daiktai esti savo lentynose, ir tikrai nesu prieš sabaliauskaites, tapinus etc. Bet čia tos lentynos sugriuvusios. Greičiausiai būsiu apkaltintas ir kokiu mistinio elitizmo literatūroje propagavimu. Kas tas elitizmas – sunkiai suvokiu. Yra poezija arba jos nėra, yra proza arba jos nėra ir kvit. Kol viešojoje erdvėje bus eskaluojamos (čia itin pasižymėjo „Dviračio žinios“) senos kaip lininė kasa klišės („geros knygos tos, kurios nepaskaitomos“, „knygos įdomios tik patiems autoriams“, lietuvių proza tik apie kaimą, literatūrologas – apkerpėjęs kažkoks realybėje nesigraibantis artefaktas), kurioms priešpriešinti racionalius argumentus paprastai (kol kas) beviltiška, tol susišnekėsime sunkiai. Kažin kas dar bandė įžvelgti šio lygioje vietoje kilusio šaršalo teigiamą pusę – neva dėmesį literatūrai. Velniop tokį dėmesį, prisiekusieji zuikiai puikiai, tokie dividendai niekam nereikalingi, indėlis su nulinėmis palūkanomis, plius infliacija. Toks tas verslumas.

Visa ši situacija tik parodo mūsų visų, visos visuomenės literatūrinio išprusimo, sugebėjimo suvokti tekstą lygį. Teks vystytis. Kol kas esame tokio „trinkelių“ lygio. Tad vystytis, vystytis, vystytis, kaip sakė V. V. Landsbergio Rudnosiukas. Apskritai siūlyčiau visą šį laikotarpį po gariūnmečio pavadinti Trinkelių era. Trinkelių mentalitetas gajus kone visose srityse: nuo paveldosaugos iki miškininkystės, jau nekalbant apie švietimą. 50 pilkų trinkelių atspalvių.

Nesuprantu tik vieno – kodėl Metų knygos rinkimų komisija pasidavė šiai reklaminei akcijai. Komisija neturėjo niekam aiškintis, juolab kad bet kokia komisija tam tikra prasme subjektyvi, ir tai turi žavesio, ji transliuoja tam tikrą poziciją, požiūrį, žaidimo taisykles. Tiesiog taip yra. Toks žaidimas, bet kai kam tai, regis, nėra žaidimas – dėl to galiu tik apgailestauti ir užjausti. Juolab apgailėtinas, zuikiai puikiai, kilęs išganingas noras pasinaudoti futbole naudojama VAR sistema: tą penketuką peržiūrėti, koreguoti, padaryti jį šešetuku etc.

Kad komisija nesusitvarkė su komunikacija – tiesa, bet tai ištaisoma. Suklysta ėmus atskirai transliuoti iš skirtingų pozicijų. Viešinimo iniciatyvą turėjo inicijuoti Metų knygos rinkimų organizatoriai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, visuomeninis transliuotojas LRT ar Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

Žinoma, yra puikiai komunikuojančių. Ir apskritai, kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad literatūra – tai reklama, zuikiai puikiai. Literatūra – tik tai, kas išreklamuota. Tokia viešoji opinija. Tas nuolatinis atnašavimas pijaro dievui... Naujasis religingumas. Aišku, nieko čia nauja. Štai, pvz., sunkiai paskaitomas Pauliaus Senūtos romanas „Sfera“, regis, nebuvo reklamuotas tik ant tualetinio popieriaus, pieno bidonų bei bulgarkių. Na, būkime teisingi, nemačiau ir ant „Boing“ lėktuvų uodegų... Žiūrėkite, ar nereikės po VAR peržiūros daryti septynetuko... Taip taip, kartokite paskui mane: „Išlįskit iš altorių šešėlio“, „Sodybų tuštėjimo metas baigėsi“, „Pamirškit paskenduolę“...

Viliuos, žmonės visgi turi priešnuodžių, skonio rudimentų, ir plokštėjančioje žemėje taip paprastai vienkartinių kiniškų atsuktuvų jiems neįbruksi. Bet abejoju. Nesuprantu tik, kaip, pvz., LRT sugeba kone tapti tokių knygų reklamos agentūra?.. Kad ir jau serijinio (ne žudiko, ne, zuikiai puikiai) vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos knygų. Laidos vaikams, vedamos knygų personažų vardais ir pan. Čia normalu? Be abejo, normalu, zuikiai puikiai. Leiskit dar per „Panoramą“ orus pranešinėti Kakę Makę, ir jau viskas bus savo vietose. Man patiktų. Iš ko geriausiai daryti pinigus? Aišku, iš vaikų ir numirėlių. Klientūra stabili, tiekimas veiks, kol bus paklausa – ar ne taip, zuikiai puikiai verslininkiečiai.

Metų knygos epopėjoje daug didesnis nesusipratimas, zuikiai puikiai, neabejotinai yra vaikų knygos penketukas. Tik apie tai visi – greičiausiai dėl man asmeniškai nesuprantamos priežasties „visi visus pažįsta“ – šnabždėjosi tik pusę lūpų. Zuikiai puikiai garbingieji, štai jums situacija: 2015, 2017, 2019 metais dr. Kęstučiui Urbai renkant metų knygas, į vaikų knygų penketukus pateko po 3 fondo „Švieskime vaikus“ leistas knygas, 2018-aisiais, kai K. Urba Metų knygos rinkimų komisijoje nedalyvavo, į rinkimus neįtraukta nė viena minėto fondo knyga, o 2016 m. – tik viena. Greičiausiai, sutapimas. Ar vaikų knygų penketuko komisijos pirmininkas K. Urba nesupainiojo interesų? Būdamas fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamo nacionalinio vaikų literatūros konkurso komisijos, sprendžiančios, kas bus fondo išleista, pirmininkas, K. Urba, kaip Metų knygos rinkimų komisijos pirmininkas, turėtų aiškiai deklaruoti savo vaid­menį. Tai koks čia žaidimas, zuikiai puikiai? Išvadas pasidarykite patys. Aš nenoriu. Labai bijau. Bijau, kad iš juoko lūpa neplyštų.

Neabejoju K. Urbos kompetencija, bet... Tas BET labai jau akinių stiklus braižo. Greičiausiai atsiras tokių, kurie sakys, matai, zuikis puikis Gytis Norvilas greičiausiai lieja tulžį, kad jo knyga galėjo pretenduoti į tą zuikių puikių penketuką, bet ten jos nėra. Galiu patikinti, zuikiai puikiai, ne tam čia tas kultūrines drapanas kedename, ne tam. Ramiai. Mus labiau domina sanitarija ir repelentai nuo graužikų.

Apie „Švieskime vaikus“ fondo leidžiamas knygas reikėtų kalbėti atskirai. Yra apie ką: jos leidžiamos dideliais tiražais, dažnu atveju išleidžiamos pigiai, atrodo it brošiūros (tiesa, yra išimčių), menkos poligrafinės ir meninės vertės (apie tekstus nekalbu). Tad pačių knygų estetika labai abejotina. Juolab kai tai susiję su vaikais. Yra ir kita pusė: „Švieskime vaikus“ knygos dovanojamos bibliotekoms ir mokyk­loms tūkstantiniais tiražais, o leidyklų knygas bibliotekoms reikia pirkti pačioms ir vaikų knygų tiražai geriausiu atveju yra 1000–1500. Mokyklų biblio­tekos net neturi knygoms pirkti atskiro biudžeto (priklauso nuo direktorių). Tad koks dabar žaidimas, zuikiai puikiai?

O šiaip nieko naujo, zuikiai puikiai, be abejo – šunys loja... Tai kas čia įvyko? NIEKO, nieko.