Kitą kartą gyveno pirmokėlis Martynas ir jo baba Rita. Nors tu ką – nuo Biržų kilusios močiutės taip save ir vadina babomis. Atsitiko, kad vieną gražią dieną Martynas susirgo ir baba Rita neleido jo į mokyklą. Baisiai susijaudino Martynas. „Kas dabar bus? – klausė jis. – Juk be manęs ten niekas nevyksta.“ Žmogus dar nė nežinojo, kad prieš daugelį daugelį metų to paties klausė didieji filosofijos vyrai, apie kuriuos Martynas net nebuvo girdėjęs, o jau suprato, kad pasaulis egzistuoja mūsų sąmonėje.

Taigi bandydamas aprašyti pasaulį, kuriame gyvenu, kuris manyje gyvena, taip ir pradedu: „Kitą kartą aš...“ ir t. t., ir t. t., nors kai kas ir sako, kad postringaujant apie žmoniją, kosmosą ir Tėvynę derėtų apsieiti be aš. Tai kad neišeina.

Nu žooodžiu... Tai buvo gūdus soviet­metis, kažkuriais 1980-ais ar panašiais metais. Tarptautinės moters dienos proga mane pakvietė į Kauno prekybos bazę paskaityti savo humoreskų ir taip palinksminti, prajuokinti bazės darbuotojus ir galbūt darbuotojas. Kadaise Prutkovas mane mokė, kad juokeliai su moterimis yra kvaili bei nešvankūs, ale nesusilaikiau – sugundė geistina šlovė ir numanomas atlygis. Įsimečiau į portfeliuką pluoštą savo rašinių ir nukakau. Po privalomų iškilmingų kalbų atėjo mano eilė. Pradėjau. Perskaičiau pirmą opusą, sulaukiau katučių. Pradėjau kitą. Pajutau, kad manęs klausomasi itin įdėmiai. Staiga ir pats išgirdau, kad vapu kažką apie prekybą iš po stalo, slepiamą „deficitą“, neteisėtą atlygį už jį ir taip toliau. Užsikirtau. Atsisukau į čia pat sėdintį bazės vedėją: „Atleiskit, – sakau, – nepasižiūrėjau, ką pasiėmiau.“ – „Neimk į galvą, – jis man sako, – varyk toliau, čia ne apie mus.“ Bazės darbuotojos ir darbuotojai smagiai nusižvengė, įtampa atslūgo, mus apgaubė abipusio pasitikėjimo ir supratimo aura. Variau toliau ir iki pat pabaigos sėkmingai. Už darbą buvau apdovanotas dėže čekiško alaus, kuris tais laikais buvo didelis deficitas. Čia turiu priminti, kad deficitas – tai plataus vartojimo ir sąlyginio komforto prekės, kurių viešoje prekyboje stigo, o bazėse ir sandėliuose buvo, kaip Donelaitis sakė, permier. Taip deficitas tapo brangesnis už pinigus, tai buvo absoliutaus poveikio valiuta. Kas valdė deficitą – valdė protus, sielas, šalį.

Nors tie laikai jau skendi istorijos ūkuose, ką reiškia deficitas aš prisimenu puikiai, o štai, kas tai yra metafora bei visokie kitokie literatūros terminai, nors užmušk, užmirštu nuolatos. Todėl į atminimų sąsiuvinį pasirašiau sau žodynėlį su pavyzdžiais, kad nesuklysčiau vartodamas ir kad kas nors, nesupratęs, jog juokauju, iš tikrųjų neužmuštų:

metonimija – stilistinė figūra, labai paplitęs tropas; žodžio ar sąvokos pakeitimas kitu žodžiu, turinčiu priežastinį ryšį su pirmuoju, kaip dalis su visuma, pvz., „perskaičiau Žemaitę“ – Žemaitės kūrybą arba „neužmiršk nupirkti Lietuvos rytą“ – tokį laikraštį...

tropas – perkeltinės reikšmės žodis ir pasakymas (metafora, metonimija, sinekdocha, alegorija, hiperbolė, litotė ir kt.); pvz., prekyba poveikiu – korupcija, kyšis, ilgapirščiai – vagys, plėšikai, banditai, negeri vaikinai...

parabolė – trumpas alegoriškas moralizuojamo turinio apsakymėlis; parabolės žanras būdingas Biblijai; mūsų laikais vaizdingo ir painaus turinio netrumpõs parabolės žanras būdingas atsakomingųjų ataskaitoms, teismo procesų protokolams, partijų programoms, prabangių restoranų valgiaraščiams...

alegorija – abstrakti sąvoka, išreikšta konkrečiu sąlyginiu vaizdu, pvz., Temidė su juodais akiniais, bezmėnu ir kiaule taupykle rankose...

epitetas – priedėlis; žodis pažymintis daikto, asmens reiškinio savybę, ypatybę ir suteikiantis jam meninio vaizdingumo, pvz., gęstanti žara, margi sakalai, krištolinė sąžinė, savi marškiniai...

idioma – savotiškas posakis, kuriai nors kalbai būdingas vientisos reikšmės sustabarėjęs žodžių junginys, kurio reikšmė nesutampa su jį sudarančių žodžių reikšmėmis, jis turi savitą leksinę reikšmę, pvz., siūlo galas – pėdsakas, auksinis protas – Seimo narys, molio motiejus – rinkėjas, auksiniai protai dinderį muša – žmonės posėdžiauja; pilsto iš tuščio į kiaurą – svarsto biudžetą...

metafora – perkėlimas; nesusijusių reikšmių sugretinimas, remiantis kurių nors jų savybių panašumu, pvz., žydi roželės ant mano veidelių arba atvirkščiai – žydi roželės ant mano užpakaliuko...

litotė – paprastumas, saikingumas; perkeltinė reikšmė: neblogas vietoje geras, pvz., alga, sveikata, pensija, oras, valdžia, sutuoktinis, sutuoktinė, gyvenimas...

Odesoje sakoma: „Gal patartumėt, kiek dabar valandų?“ – suprantu odesiečius, panašu į klausimą, kaip toliau gyventi...

Gerai tik, kad visa ta literatūra ne apie mus.