Jurgis Gimberis. „Plyta“

„...atleiski, Dievo sutvėrime, kad Tau trukdau išsimiegoti...“ Čia iš Aleksandro Puškino romano „Eugenijus Oneginas“. Vertimas mano. Arba: „...gal griūsiu aš vilyčios pervertas, o gal pro šalį ji prašvilps...“ Iš ten pat, vertimas irgi. Verčiau verčiau, paskiau prisiminiau Piotrą Čaikovskį, kuris parašė to paties pavadinimo operą. Tekstas Puškino. Piotras Iljičius, ko gero, mano vertimu nebūtų patenkintas, nes tada reiktų perrašyti didelę dalį muzikos, kad būtų sklandžiai dainuoti. VLKK irgi nepritartų. Vien iš pateiktų fragmentų matyti, kad mano vertime gali būti neteiktinų, neleistinų ir ap­skritai barbariškų vietų, net keiksmažodžių. Pagalvojau, mat jį pikis tą Oneginą, dainuokit, kaip norit, gal man užsiimti konkretesne veikla – įstatymus, pavyzdžiui, leisti ar panašiai, gal tapti vienu iš „jų“.

Įdomu, kada tai prasidėjo – kada atsirado „jie“, kas jie tokie ir kada mes nustojom tikėti tuo, ką „jie“ rašo?

Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

...kadaise mačiau karikatūrą: prieš transformatorinę būdelę tupi šuo ir laižosi; ant būdelės durų nupaišyta kaukolė ir du sukryžiuoti kaulai; užrašyta: „Nelįsk – užmuš!“ Tas šuo skaityti nemoka, pieštinių simbolių nesupranta, tai ir laižosi, durnelis. Aš moku ir suprantu ir buvau ne kartą užmuštas. Dar prieš spalvotojų metalų ir transformatorinės alyvos bumą. Sveiko proto žmogui atrodytų: tai ko ten lįsti? Kodėl vos pradėjęs vaikščioti kūdikis kiša pirštus visur, kur gali įsipjauti, nudegti, įsidurti, lenda, kur gali įstrigti, ropščiasi, nuo kur gali nugriūti, maždaug aišku – žmogus vis dar ieško valgomųjų šaknelių ir bando pažinti pasaulį. Jam rūpi, kaip viename amerikonų pažintiniame televizijos seriale sakoma, „kaip tai padaryta“. Mes tą serialą pervadinome „Kaip atsiranda daiktai“. Beje, tai mus šiek tiek skiria nuo Vakarų pasaulio, mes dar tikime stebuklais – pyst, ir daiktas atsirado! Bet ne todėl, perskaitęs „užmuš“, aš lindau į transformatorinę būdelę, kad tikiu stebuklais, o todėl, kad (kaip jau anksčiau sakiau) netikiu tuo, kas užrašyta. O kodėl netikiu? Geras klausimas, sakytų žurnalisto tardomas įtariamasis, labai geras klausimas. Kodėl aš netikiu tuo, ką „jie“ rašo?

Neatsimenu, kaip buvo dantiraščio eroje, bet „pas mūsų“, kaip sako žemaičiai, regis, prasidėjo 1795 m., kai atsirado „jie“ ir „mes“. Ne, iš tikrųjų „jie“ ir „mes“ žinomi nuo senų senovės, gal net nuo mamutų medžioklės laikų, bet „pas mūsų“ dabar demokratija, tai šioks toks skirtumas vis dėlto. Kodėl visi tie antikorupciniai, antialkoholiniai ir visi kiti tramdomieji, grasinantieji, įspėjantieji ugninėmis raidėmis užrašyti įstatymai man kaip tam šuniui „užmuš“ ant transformatorinės būdelės. Aš matau kaulus ir laižausi.

„Jiems nesvarbu“ – tai labai ir nepaprastai ganėtinai populiarus „mūsų“, t. y. rinkėjų, šūkis. Tamsią naktį aš stoviu prieš raudoną šviesoforo ženklą labai susimąstęs, kas tie „jie“?.. Į visas keturias puses plyti kilometrai plynos gatvės, o aš laukiu, kol įsižiebs žalia šviesa. Pats sau panašus į mulkį, tikintį, kad „jie“ žino, ką daro. Nors manau, kad tokiu metu ir tokioje vietoje turėtų mirksėti geltona „akis“. Visas įsiutęs mintyse klausiu televizoriaus, kodėl bene trečią dešimtmetį „jie“ ragina mane eiti per „raudoną šviesą“? Ką man daryti, aš pasimetęs kaip laukinis prekybos centre. Ką čia kliedi, atsako televizorius, jau visas ketvirtis amžiaus, kai nėra jokių „jų“, atsipeikėk. Nauja pora kaliošų – net ir televizorius ne viską žino, juk „jie“ mutuoja. Dabartiniai „jie“ apsimeta saviškiais. Dar vakar jis buvo mano kaimynas, o šiandien jis jau „jie“ ir sprendžia mano gyvenimą, kurio pats negyvens. Stebės mane kaip katė vabalą ir kurs naujus įstatymus. Galbūt „jie“ ir supranta, kad jų gyvenimas priklauso nuo to, kurį skiria man, bet ta grąža dar taip toli, „jų“ paleistas bumerangas net nepasiekė aukščiausio taško, todėl „jie“ sako yra, kaip yra, viskas gerai, ne per vieną naktį pasėti pinigėliai į pinigų medį išauga. „Jie“ nepaliaujamai šneka apie tai, kas ir taip puikiai žinoma. Tai panašu į šamano užkalbėjimą ir primena genialią Semionovo ištarmę: „Kai aišku, kodėl blogai, tai tas pat, kas ir gerai.“ Jau du šimtus suvirš metų aš nepasitikiu savo valdžia ir vyriausybe, todėl ir einu per raudoną šviesą. Netikiu tuo, ką „jie“ kalba, rašo, daro, kuo dedasi esą. „Jų“ šviesoforas dekoratyvinis ir absurdiškas.

O kol kas, kaip sakyta, gal pabandyti spraustis į „jų“ gretas? Juolab jau ir plika akim matyti, kad „jie“ nepaprastai vislūs ir plinta nuo pat Gedimino kalno iki tolimiausio šalies užkampio. Ir skleidžia savo sėklą, ir dygsta hibridai, jau ir santechnikas, ir šviesoforo sargas kitąkart „jie“. Ir, savaime aišku, policininkas. Štai ir aš užsisvajojau. Nors mano bičiulė, aukščiausios kategorijos provizorė Gražina, sakė, kad „jais“ mes niekada nebūsim, girdi, ne taip surėdytas protas, bet pabandyti niekas nedraudžia. Yra pavyzdžių. Ant troleibuso durų užrašyta „įlipti draudžiama“ ir net „plyta“ nupaišyta, bet kas bando – įlipa. Jau du šimtai suvirš metų...