„Kuri mūsų stotis?“ – klausia A., tyrinėdama metro schemą ant artipilnio vagono lubų. „Hermannplatz“, – sakau. Jau kelintąsyk atkakę į Berlyną apsistojame kur nors netoliese jos. Noikelnas, rajonas, kurio pakraštyje turime išlipti, veikiausiai yra vienas iš dinamiškiausių federacinėje sostinėje, užtikrintai žengiantis koja kojon su laiku. Prieš keletą metų, kai neatlaikiusi gentrifikacijos ir alkoturistų srauto, plūstelėjusi čionai iš kaimyninio Kroicbergo jaunoji Berlyno bohema stumtelėjo turkus, ir barai bei kavinės atsidarinėjo vietoje dionerinių (lietuviškai vadinamų kebabinėmis). Pastarosios, žinia, niekur nedingo – kelis dešimtmečius puoselėtos tradicijos taip lengvai nedingsta. Vėliau pasirodė vietnamiečių užkandinės, o galiausiai centrinėse gatvėse sunoko Arabų pavasario vaisiai arabiškų krautuvėlių, kirpyk­lų ir konditerijų pavidalu. Šiemet languose kybojo ir kelios Ukrainos vėliavos. Nuolatinės statybos ir gatvių remontas, žinoma, laikui nepavaldūs. Neįsivaizduoju nebestatomo ir neberemontuojamo Berlyno. Ir čia turbūt kalta ne ribota vaizduotė. 

Tad nenustembame, kai suradę neremontuojamą eskalatorių ir išsirabždinę į dienos šviesą patenkame į rytietišką turgų, o aš susimąstau apie istorijos ironiją. Hermannplatz – Hermano aikštė – pavadinta vienos germanų genties vado, kurį romėnų istorikai vadino Arminijumi, garbei. Tas Hermanas-Arminijus pačioje mūsų eros pradžioje sumušė romėnus Teutoburgo girioje, dabartinės Vokietijos šiaurės vakaruose. Martinui Lutheriui jis pasirodė geras vokiečių kovos su lotyniška (katalikiška) Roma simbolis, o kai XIX a. kuriamai Vokietijos imperijai prireikė nacionalinio didvyrio, geresnės kandidatūros ir negalėjo būti. Tuometinėje istorinėje vaizduotėje Hermanas lotynus įveikė Prancūzijos karalystės pavidalu. Taip imperijos sostinės pietuose atsirado Hermano aikštė, apsupta darbininkų numojuojamų būstų. Po Antrojo pasaulinio karo ji liko Vakarų pusėje, tik pernelyg arti Rytų. Dori Hermano gerbėjai ten kurtis visai nenorėjo, o apsigyvenę darbininkai buvo jau visai kitokie. Taip aikštė, o ir visas Noikelnas tapo spalvingiausiu (visomis prasmėmis) Berlyno rajonu. Ar už tai kovojo Hermanas ir Otto von Bismarckas?!

Bet man ši aikštė ne tik ironiško nacionalizmo pralaimėjimo vieta. Ji apskritai yra koncentruotas Berlynas, jo istorija ir dabartis. Leipcige gimęs Jensas Bisky geros plytos dydžio bestseleryje „Berlynas. Didelio miesto biografija“ („Berlin. Biographie einer grossen Stadt“), kurį skaičiau visą mėnesį, žiūrėdamas į kiemą rausiančius ir glaistančius įvairiakalbius darbininkus, tvirtina, kad nuo pat galutinio virsmo Prūsijos sostine XVII a. Berlynas turėjo tris savybes, tebeturimas iki pat šiandien, – jame nuolat konfliktavo valdžios institucijos ir miestiečių savivalė, jis nuolat vaikėsi svetimų madų ir jame visuomet buvo be galo daug atvykėlių.

Ir išties Hermano aikštės margumynas ir chaosas puikiai kontrastuoja su Vyriausybės kvartalo sterilumu, net jei prie Bundestago ir vėl mirguliuoja demonstracija, raginanti vokiečių vyriausybę įsikišti į kokį nors Lietuvoje negirdėtą konfliktą (Kurdistane, Sudane, Mianmare...). To nė kiek nesušvelnina net faktas, kad šiemet Noikelne matau gerokai mažiau einančių per gatvę degant raudonam šviesoforo sig­nalui, nei esu pratęs matyti.

Dalis rajono norėtų būti kaip Damaskas, dalis – kaip Stambulas, o visa, kas liko, visai nenusimintų perkelta į kitą Berlyno vietą. Jei čia yra vietos dvasia, ji visiškai išvietinta. Priešingoje Noikelno pusėje yra čekišką miestelį primenantis, prieš kelis šimtmečius iš Austrijos persikėlusių Bohemijos brolių įkurtas Riksdorfas. Stovėdamas prie perėjos Hermano aikštėje žiūriu į užkandinę „Alepo pilis“ kitapus gatvės. Kažin, kaip tai vertintų mėgėjai papostringauti apie LDK toleranciją?

Esu nemažai galvojęs, kokia Berlyno paslaptis, kodėl jis buvo (ir galbūt tebėra) privalomoji subkultūrinės piligrimystės vieta? Dabar manau, kad taip yra todėl, kad Berlyne niekas nežino, jog berlyniečiu tampi tuomet, kai koks ilgametis vietinis tave taip pavadina, šitaip pasakydamas bene didžiausią gyvenime girdėtą komplimentą. Apie tai, kad berlyniečiui būtina turėti tris kartas senelių, palaidotų parkais virtusiose miesto kapinėse, čia irgi niekas nėra girdėjęs. Man dingojas, kad, jei tik nori, berlyniečiu tampi vos pasidėjęs kelioninę kuprinę ir išėjęs į gatvę. Restoranėlyje už kampo tavęs niekas nelaikys svetimu. Nors ir kiek nustebs, jei kalbėsi vokiškai.

 

 

Evgenios Levin nuotrauka

 

 

Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.