Kęstas Kirtiklis. Individuali utopija

Kęstas Kirtiklis.  Ardžunos meditacija
Evgenios Levin nuotrauka

 

Paprastai manome, kad utopijos – tai gero, racionaliai sutvarkyto visuomeninio gyvenimo vizijos. Jos pasakoja apie protingai veikiančias šalis, kuriose visi gyventojai gyvena gerai, sveikai ir harmoningai, puikiai sugyvena tarpusavyje, užsiima prasmingomis veiklomis ir apskritai yra laimingi.

Ir dar. Dažniausiai apie utopijas nemanome nieko gero. Nes jos neveikia ir šiandien jas galima kurti nebent kaip humoristinius kūrinėlius, pašiepiančius nelinksmą nūdienę tikrovę. Nes jei utopija yra rimta ir ją bandoma rimtai įgyvendinti, tuomet neišvengsi kraujo ir lavonų. Štai ir mūsų platumose buvo bandyta vieną tokią įgyvendinti. Jos gražios svajonės kainavo daug skausmo ir jokios laimės, žinoma, niekam neatnešė.

Jei dėl visko kaltas būtų vien komunizmas, tą dar gal būtų galima ištverti ir toliau svajoti. Betgi po jo atėjo postmodernizmas, paskelbęs, kad didieji pasakojimai atgyveno ir kiekvienas, tapantis pasaulio praeitį ir ateitį storais teptukais, yra mažų mažiausiai juokingas. Keisčiausia, kad šia žinia patikėjo net pikčiausi postmodernizmo priešai. Jų linksniuojamos vertybės – šeima, tauta ar tautų Europa – visiškai be ateities perspektyvos. Šiuos dalykus reikia saugoti ir ginti, bet jų niekaip netobulinti ir neplėtoti. Nuo tokio priekaišto gintis, žinoma, galima konservatizmu: kam griauti tai, kas puikiai veikia. (Tarkim.) Bet, ko blogo, net ir uoliausias gynėjas supranta, kad visi pozityvūs vystymo projektai atrodo paprasčiausiai atgyvenę. Nemadingi. Neatitinka laiko dvasios. Tautinė valstybė turi kažkokį kultūrinį pažadą, sako populiarus filosofas. O kokį, jis veikiausiai net nenori žinoti.

Tiesa, yra tarsi nekaltų bandymų utopinę vaizduotę reanimuoti. Pamenate ne taip seniai vykusį „Idėjos Lietuvai“ konkursą? Jam sukurtos idėjos buvo paskelbtos gražiame renginyje dalyvaujant svarbiausiems šalies asmenims. Viena jų buvo absoliučiai utopiška: mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų (kaip tai įvyks, nežino ir nežinojo niekas, veikiausiai net patys kūrėjai). Kita – pernelyg buitiška: būstai jaunoms šeimoms (ar kažkaip panašiai). O trečiosios, nepasitaręs su internetinėmis paieškos sistemomis, neprisimena niekas (išbandžiau su daugybe skirtingo amžiaus, lyties ir socialinės padėties respondentų). Aišku, jos nebuvo kurtos kaip utopinės vizijos, bet svajota, kad atliks utopijų funkcijas – kritikuos dabartį ir įkvėps ateičiai.

Nepavyko. Ne todėl, kad žmonės tamsūs, pikti ir nuo visko pavargę. Netgi priešingai, jie labai entuziastingai siekia utopinių tikslų. Kokių? Kolektyvinė utopija, apie kurią mąsto visi – nuo filosofijos istorikų iki valstybininkų – tikrai beveik niekam neberūpi. Užtat visiems rūpi gyventi geriausią galimą gyvenimą, tapti geriausia savo paties versija! Ir tai yra pati tikriausia šiandienos utopija. Ji konstruojama racionaliai: gyvenimo būdo guru nubrėš jums kursą remdamiesi mokslais (ir pseudomokslais) – psichologija, medicina, biologija ir neurolingvistiniu programavimu. Ji kalba ne apie dalinę, bet apie esminę transformaciją – pasikeis ir jūsų kūnas, ir siela. Galiausiai tvirtinama, esą yra žmonių, kurie jau tapo „geriausiomis savo versijomis“ – galite žvelgti į juos kaip į kelrodžius ir idealus. (Beje, utopijų žanro klasikai Tomas More’as ir Tommaso Campanella savo idealias šalis buvo įkurdinę ne Rojuje, o Indijos vandenyne.)

Koks šios individualiosios utopijos turinys? Ogi maždaug toks: gyvenu mieste ir išlaikau tvirtą ryšį su gamta, visiškai atsiduodu mėgstamam darbui, bet labai daug atostogauju ir keliauju, esu socialinių tinklų žvaigždė ir daug laiko leidžiu su draugais (gyvai), gyvenu sveiką gyvenimą ir iki paryčių ošiu vakarėliuose, laikausi pozityvaus galvojimo ir turiu sąrašą naikintinų neigiamų dalykų, žinau, kad viskas priklauso tik nuo manęs paties ir kad dėl mano nesėkmių kalti toksiški aplinkiniai, esu rūpesčio savimi įsikūnijimas ir puoselėju harmoningus abipusius santykius, niekuo nesirūpinu (taip sakant, nekr*šu sau proto) ir esu atsakingas už visą pasaulį (su visu jame esančiu plastiku), esu tikras, kad išvaizda nėra svarbiausia, ir trokštu būti seksualiai patrauklus, siekiu, kad visas gyvenimas turėtų kuo daugiau žaidybinių elementų ir esu brandus bei išmintingas.

Ir visiškai nesvarbu, kad utopinės geriausio savęs vizijos dalys nebūtinai dera tarpusavyje. Ir visiškai nesvarbu, kad veikiausiai nepažįstate nė vieno žmogaus, kuris šiuos idealus būtų bent pakenčiamai įgyvendinęs. Ir visiškai nesvarbu, kad gerai pagalvoję pripažinsite, jog tokio „geriausio aš“ idealo neįmanoma pasiekti.

Svarbiausia, kad jis įkvepia!